VI–XIII amžiais šios apylinkės priklausė Lamatos žemei ir buvo jau tankiai gyvenamos. Istoriniuose šaltiniuose ši žemė paminėta XIII a. Randame žinių, kad jos gyventojai mokėjo duoklę Danijos valdovams. Anot archeologo Vlado Žulkaus, tuo metu Lamatos žemėje galėjo būti apie 36-38 gyvenvietės, kuriose daugumą sudarė kuršiai. Spėjama, kad šios žemės svarbiausia pilis Raguva stovėjo dabartiniuose Skomantuose. Po to, kai 1252 m. kalavijuočiai pastatė Klaipėdos pilį, jie ėmė valdyti ir Lamatos žemę. Kuršiai jiems priešinosi. Vykstant susirėmimams, Lamatos žemes kuršiai palaipsniui apleido, gyvenvietės sunyko. 1384 ir 1387 m. kryžiuočių kelių aprašymuose paminėtas Švėkšnos upės vardas.

Švėkšnos gyvenvietė aprašyta 1509 m. gegužės 21 d. bažnyčios įkūrimo akte, kurį Pašakarnių dvare pasirašė Žemaičių seniūnaitis Mikalojus Jonavičius Kęsgaila. Spėjama, kad Švėkšnos gyvenvietė ėmė augti po 1422 m. Melno taikos. Kaimas, kaip ir pro jį tekantis upelis, tada vadinosi Švėkšna ir tik vėliau upelį imta vadinti Švėkšnale. Minėtame 1509 m. rašte nurodoma, kad Švėkšna – miestelis, kuriame yra 12 karčemų, dvaras, administracinis ir prekybos centras, susisiekimo punktas. 1553, 1554 ir 1555 metais Švėkšnos dvaro žemė, vadovaujant Jokūbui Leskauskui, buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose – su Prūsija. Iš Švėkšnos vieškeliais jau tuo metu galėjai pasiekti Tilžę, Klaipėdą, Varnius.

Romanas Afanazis savo knygoje apie Žemaitijos dvarus nurodo, kad senais laikais Švėkšna buvo Mikalojaus Kęsgailos nuosavybė. 1569 m. vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos. Kraičiui ji gavo Švėkšną. J. Zaviša po to dažnai lankėsi Švėkšnoje ir rūpinosi dvaro reikalais. Yra žinoma, kad J. Zaviša 1601 m. buvo gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti. Spėjama, kad jis tą vietą galėjo būti išrinkęs ir Švėkšnoje, nes greitai po to šiose apylinkėse prasidėjo dideli darbai: jo paliepimu dvaro pievose buvo supilti pylimai ir užtvenktas Švėkšnalės, Šalnos upeliai. Taip atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų. Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.

1695 m. Švėkšną nusipirko Žemaičių kaštelionas Vilhelmas Eustachijus Grotusas. Vėliau – jo sūnus Jeronimas, o po to dvarą paveldėjo Jeronimo sūnūs Jonas ir Antanas.

1624 m. Švėkšną įsigijo Pajūrio tijūnas Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas. Jis Švėkšnos dvare įsteigė stiklo gamyklą, kuri lenkiškai vadinosi „Huta szklana”. Spėjama, kad pagal tą gamyklą atsirado ir Utos kaimo pavadinimas (jo teritorijoje, matyt, būta gamyklos). Tuo pačiu laiku Švėkšnoje pradėjo veikti ir popieriaus gamykla, kuri garsėjo geros kokybės produkcija. 1630-1640 m. gaminiams žymėti čia buvo naudojami kelių rūšių vandens ženklai, kuriuose dažniausiai buvo naudojamas Krišpinų šeimos herbas. Šį popierių naudojo Žemaičių pilies ir žemės teismai bei kitos Žemaitijos įstaigos aktams bei jų nuorašams rašyti. Popieriaus fabriko darbininkai buvo beveik vien tik Švėkšnos dvaro baudžiauninkai. Švėkšnoje tais laikais veikė ir parako dirbtuvė. Švėkšnos stiklo ir popieriaus fabriko dirbtuvės laikomos pirmosiomis manufaktūrinėmis įmonėmis Žemaitijoje. Tuo pačiu metu Krišpinas rūpinosi ir bažnyčios reikalais. Vėliau Švėkšną jis pardavė vokiečių baronienei Von den Denhofienei, kuri čia negyveno, o reikalus tvarkė per vietininką. Žinoma, kad 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis seniūnas Hengelbrechtas Klotas. Švėkšnos gyventojai ir net klebonas jo labai nemėgo. Nuo 1664 m. Švėkšną valdė artimas Jono Sobieskio dvariškis, vėliau pilininkas Gerhardas Denhofas. Jis šeimininkauti Švėkšnoje buvo pavedęs žiauriam Telšių pastalininkui Mikalojui Blombergui. Ypač dideli jo konfliktai su vietiniais gyventojais ir klebonu vyko 1666-ųjų metų vėlų rudenį. Išlikę tų metų inventoriai nurodo, kad Švėkšnoje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, kurios priklausė dvarui. Baudžiauninkais rūpinosi vaitas Tamošius Zalaitis. Laisvųjų valstiečių bei amatininkų šeimų Švėkšnoje tada buvo 19, o žydas – 1. Iš viso XVII a. viduryje Švėkšnoje gyveno apie 500 žmonių, čia veikė turgus. Įdomus tas faktas, kad 1647 m. klebonas Karštenas pirkliams buvo uždraudęs sustoti Senojoje Švėkšnoje, klebonui priklausiusioje miestelio dalyje (naujoji statėsi į pietus ir pietryčius nuo senosios).

Švėkšnos dvaro inventorius rodo, kad 1695 m. miestelyje jau gyveno apie 700 žmonių. Po karo su švedais, maro, XVIII a. pradžioje, gyventojų čia sumažėjo beveik perpus. Greitai po to miestelis vėl smarkiai ėmė augti ir XVIII a. viduryje Švėkšna buvo vienas iš stambiausių miestelių vakarų Žemaitijoje.
XVIII a. pradžioje Švėkšnos šeimininkų materialinė padėtis pašlijo – iš klebono Jurgio Kazimiero Mordel-Voitkevičiaus buvo pasiskolinta nemažai pinigų, užstatytas Alseikų kaimas, o vėliau, kai dvarininkai neatidavė skolos, kaimas buvo paskirtas steigiamai altarijai, Švėkšna atiteko grafams (vėliau kunigaikščiams) Oginskiams.

1766 m. gegužės 22 d. Švėkšnos dvarą kartu su visais ūkiais ir vaitystėmis Žemaitijoje, Pajūrio apskrityje už 714 tūkst. lenkų auksinių Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie du šimtus metų – iki 1944 m. Spėjama, kad pirmasis iš Pliaterių, valdęs Švėkšną, buvo Vilhelmas Jonas Broel Pliateris. Tuo laiku jam dar priklausė dideli žemių plotai ir dabartinės Ukrainos teritorijoje. Po Vilhelmo Jono mirties Švėkšna atiteko jo sūnui Jurgiui (1750-1825). Jis Švėkšną paliko savo sūnui Telšių ir Vilniaus pavietų maršalkai Steponui (1799-1864). Jo sūnus Adomas (1836-1908) buvo Vilniaus gubernijos maršalka ir savo žemes perdavė sūnui Jurgiui Felicijonui Broel-Plateriui, kuris mirė tremtyje Syktyvkare 1943 m. Po to šį dvarą pagal galiojusius įstatymus paveldėjo jo sūnus Aleksandras Adomas. 1943 m. jis vedė Feliciją Laimą Verešilkaitę.

Pliateriai Švėkšnoje gyveno XVIII a. statytame dvare, kuris iš kitų panašių reprezentacinių pastatų niekuo labai neišsiskirdavo. Jis buvo nedidelis ir neišvaizdus. Todėl Adomas Pliateris XIX a. antroje pusėje šalia senojo dvaro pastatė vilą „Genovaitę”, kurią juosė parkas. Čia buvo įrengta puotų salė, keletas kambarių svečiams. Pastatyti ir parko vartai (bromas). Dvarininkai ir toliau gyveno senajame pastate.

Švėkšnos rūmus puošė daug vertingų paveikslų, portretų. Čia saugotas Pliaterių šeimos archyvas, daug vertingų rankraščių lietuvių kalba. Turtinga buvo rūmų biblioteka.

1769 m. V. J. Pliateris mirė, o dvaras atiteko jo mažamečiams vaikams, vėliau – jo sūnui Jurgiui Pliateriui, kuris Švėkšną valdė 1795-1820 metais. Tuo laiku dvaro valstiečiai jau buvo laisvi, tik turėdavo atlikti nustatytą prievolių normą.

Napoleono kariuomenė Švėkšnos nekliudė.

Švėkšnos dvarą 1820 m. pasidalino keturi jo sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai: Švėkšnos, Vilkėno, Stemplių ir Gedminaičių. Apie 1843 m. ties Švėkšnos dvaru buvęs tvenkinys nuleistas į dabartinį Vilkėno tvenkinį, Vilkėne pastatytas didelis vandens malūnas.