LUŽKAI (Лужкi, Vitebsko sritis, Šarkauščinos rajonas)

XVI–XVII a. Lužkai priklausė Sapiegoms, XVIII a. – Žabų giminei. XIX a. šios žemės tapo Čapskių, vėliau, XX a. (iki 1939 m.) – Platerių-Zybergų valdomis. Savininkai buvo įsikūrę netoli Mniutos upelio, vietovėje, nuo seno vadinamoje Horodzecu. Šioje vietoje iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo didingas rūmų ansamblis. Karo metais sudegė XVIII a. antroje pusėje Tado Žabos statyti klasicistiniai rūmai, šiuo metu jie atstatyti. Be centrinio reprezentacinio pastato, galima apžiūrėti XIX a. ir XX a. pradžioje iškilusius ūkinius statinius, neogotikinę laidojimo koplyčią. 

Į rūmų ansamblį su peizažiniu parku patenkama per išlikusius vartus. Prie kelio į rūmus stovi XVIII a. barokinių ir klasicistinių formų pakelės koplytėlė su medine kryžių nešančio Kristaus skulptūra. Lužkuose taip pat išliko kadaise pijorams priklausiusi 1744–1756 m. statyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, funduota su Pijorų kolegija. Vienuolius miestelyje 1741 m. įkurdino Polocko kaštelionas Valerijonas Žaba (jo garbei miestelis kurį laiką buvo vadinamas Valerijanava). Šventovė turi išraiškingą dvibokštį įgaubtą fasadą, kurio linkį formuoja įstrižai 45 laipsnių kampu pasukti bokštai. 1832 m., uždarius pijorų vienuolyną, bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu (po Antrojo pasaulinio karo) uždaryta, o 1998 m. grąžinta parapijiečiams.

Dalia Klajumienė, Lužkai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 294–296.