Dešiniajame Nemuno krante, priešais Gelgaudiškį, 72 km į v. nuo Kauno, yra Gelgaudo pilis, dažniausiai vadinama slavišku vardu Zomkus (Pilis). Apie šią vietą XIII—XIV m. buvo kryžiuočių kronikose minimas Vytenio kiemas (Wythes Hoff); Vytenio pilis greičiausiai buvo įruošta piliakalyje, Vytenio kalne. Ši vieta buvo labai svarbi kovų su kryžiuočiais metu. Istorikai linkę ją sutapatinti su kronikose dažnai minima Bisenos pilimi, kurią Ordinas puolė nuo 1283 m. ir per visą XIV a. Pilis sugriauta 1418 m., nes po Žalgirio mūšio pilys nebebuvo reikalingos: Lietuvai nebegrėsė pavojus nei iš rytų, nei iš vakarų ; nebebuvo reikalinga gynimosi sistema.

XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Lietuvoje pradėtos statyti jau visiškai kito pobūdžio — rezidencinės pilys; ankstyvesnių pilių pobūdis buvo militarinis, dabar beveik visiškai reprezentacinis. Į šių pilių grupę reikia priskirti ir Gelgaudų pilį. 1954-1955 m. Lietuvoje buvo rasta kiek naujos šią pilį liečiančios medžiagos, kurios dalį paskelbė E. Putriūnaitė*). Buvo aptikti archyviniai dokumentai, kurie įnešė kai kurių aiškumų, liečiančių pilį. Iš jų matyti, kad 1597 m. Stanislovo Stankevičiaus-Bilevičiaus Panemunės dvare, kuriam ši vieta priklausė, parduodant tais metais dvarą Eperješui, mūro pastatų nebuvo. Dvaro pardavimo aktas ir kiti to meto raštai iki 1603 m. mūrinės pilies nemini. Bet 1608 m. Eperješo testamente minimas tokios pilies statymas.. Taigi pilis galėjo būti pradėta statyti apie 1604 m., o baigta 1609-1610 m. Jos pirmaisiais statytojais buvo Eperješai. Iš Eperješo testamento sužinome, kad pilį statė olandas Petras Nonardtas, karališkasis architektas iš Vilniaus. Jo pavardė minima testamente ir kaip vieno iš Eperješo žmonos ir vaikų globėjo. Kaip žinia, tas pats architektas buvo statęs gretimas Raudonės ir Gaičeniškių pilis. Ilgainiui Eperješų šeimos turto reikalai ėjo blogyn ir 1753 m. jie Panemunės dvarą su pilimi pardavė Leonui Igelštromui, baronui ir pulkininkui, Gulbinų seniūnui. Tačiau ir Igel-štromo reikalai buvo prastoki; jis perėmė pilį gerokai apleistą, jos netaisė ir 1759 m. Eperješų pilaitę" (taip rašoma pardavimo akte), pardavė D.L.K. vėliavininkui Antanui Gelgaudui (Gelgūdui) ir jo žmonai K. Oskierkaitei. Gelgaudų šeima buvo turtinga; Panemunės pilių atstatymą ji vykdė dažniausiai pagal XVIII a. klasicizmo formas. Iki 1831 m. pilyje dar gyventa. Paskutinis šių pilies savininkų Antanas Gelgaudas buvo 1831 m. sukilimo vadas, nepasižymėjęs nei drąsa, nei sumanumu, nei veiklumu, todėl be reikalo pražudęs daugybę vyrų. Pralaimėjus sukilimą (pereidamas į Prūsus), buvo savo adjutanto nušautas.

Pilis stovi parke, ant aukštokos kalvos ir yra apjuosta penkių tvenkiu sistema, terasomis. Iš XVIII a. dokumen, matyti, kad tada prie tvenkinių buvo įruošti keturi vandeniniai malūnai. Būta ir kai kurių karinių įrengimų, tačiau jie galėjo būti naudojami tik tuo atveju, jeigu pilį užpultų kaimyniniai dvarininkai. Pilį sudarė keturi dviaukščiai korpusai su keturiais bokštais kampuose, juosė vidaus kiemą. Iki mūsų laikų iš keturių bokštų teliko du: iš š.v. ir p.v. pusės.

Buvo rastas pilies aprašymas iš 1840—1857 m. Iš jo aiškėja, kad I rūmų aukšte buvo nemaža ūkinių patalpų: virtuvių, sandėlių; š.r. bokšte buvo koplyčia. Rytinis korpusas buvo skirtas gyventi magnatui. Antrasis aukštas (p. korpuse) buvo paradinis; vakarinis korpusas nebuvo gyvenamas, nes nebuvo įruoštas; nebuvo naudojamas ir š.v. bokštas. Pilies interjeras, kaip rodo išlikę dekoraciniai elementai ir kasinėjimų metu aptiktos gausios koklių liekanos, buvo puošnus. Manoma, kad pilis turėjo dantytus bokštus (tai rodo Napoleono Ordos piešinys). Po p.v. bokštu buvo gilus rūsys, nežinia kuriam reikalui skirtas. Įvažiavimo į pilį būta šiaurinio korpuso vakariniame gale — jis vedė į akmenimis grįstą kiemą; kitas išėjmas buvo pietinio korpuso viduryje. Pilies langai buvo arkiniai. XVIII a., Gelgaudui įvykdžius remonto darbus, pilis gavo kiek klasicizmo bruožų. Lietuvos architektai pilį laiko renesansinės epochos rezidenciniu pastatu. Tai įdomus statybos paminklas, galįs konkuruoti su Trakų pilimi.

XIX a. pilis priklausė Eleonoravo dvarui; savininkai čia negyveno ir rūmai buvo gerokai apleisti. I pas. karo metu vienoje pilies dalyje buvo įruošti javų sandėliai; vėliau žaibas sudegino pilies stogą ir grindis. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose gyveno pabėgėliai, buvo laikomos kiaulės. Nepriklausomos Lietuvos laikais pilį nupirko iš JAV grįžęs kun. Petraitis, didelis astronomijos mėgėjas ,turėjęs gerą teleskopą. Jis buvo sumanęs įsteigti žvaigždžių stebėjimo observatoriją, tačiau jam nepavyko susitarti su švietimo ministerija, teleskopas nebuvo atgabentas į Lietuvą. Petraitis iš dalies restauravo pilį ir kiek apsaugojo nuo griuvimo; šie darbai atsiėję jam nemaža tūkstančių litų. Nepatenkintas švietimo ministerija, mirdamas neužrašė Lietuvos mokslo įstaigoms nei pilies, nei įrengimų, o paskyrė Vatikanui. Testamente buvo pažymėta, kad tuo atveju, jeigu nebūtų galima išvežti iš Lietuvos kilnojamo turto, jis pasilieka jėzuitams.

Buv. dvaras perėjo vienuolių saleziečių žinion, kurie čia įkūrė vienuolyną, o pilis 1935 m. perduota Vytauto D. kultūros muziejui. Buvo projektuojama ją apsaugoti nuo tolimesnio irimo, o vėliau atstatyti, bet dėl lėšų trūkumo nedaug kas padaryta. Gelgaudų Zomkui buvo duotas Vytėnų vardas.

Saleziečiai Vytėnuose tuojau sutelkė 10 jaunuolių (tiek tuo metu buvusiuose namuose tetilpo). Kun. Ant. Skeltys veikiai ėmėsi statybos, ir greitai išaugo eilė raudonų pastatų su skardinais stogais, kryžiais bei pagražinimais viršuje. įvesta elektra ir įruoštas vietinis vandentiekis. Buvo kepykla ir skerdykla, tvenkiniuose netrūko žuvies, o sode vaisių ir bičių medaus. Švenčių ir kitomis progomis Vytėnus lankydavo šimtai ir tūkstančiai turistų iš tolimų Lietuvos vietų ir net iš užsienio. Svečius žavėdavo pilis, jos aplinka, gilūs rūsiai, vaismedžių sodai, pilni karpių tvenkiniai, piliakalniai, lankos ir platusis Nemunas. Projektuota Vytėnuose priglausti 200-300 besimokančio saleziečių atžalyno.

1940 m., Lietuvą užplūdus rusams, buvo saleziečiams įsakyta per 24 valandas pasišalinti, viską paliekant okupantams. Jaunuolių vietoje įkurdintas rusų kariuomenės dalinys ir jų kariška mokykla. 25 našlaičiai, anksčiau čia radę prieglaudą, buvo į gatvę išmesti. Kryžiai, šventieji paveikslai ir knygos buvo j koplyčią sunešta ir užrakinta. Po keletos dienų dalinio vadovybė koplytėlės duris atplėšė, šventnamį išniekino, viską išvertė, išbarstė, o koplytėlės pastatą pavertė kino teatro sale. Virš altorių pakabino Stalino. Lenino ir Molotovo paveikslus. Lietuviškajai visuomenei atsisakius šią rusų propagandos įstaigą lankyti, kino įrcngimus perkėlė į daržinę, o koplytėlėje. įruošė kariuomenės valgyklą.

Saleziečiai šalia Vytėnų (prie vieškelio į Kauną) įsirengė kitą koplytėlę, privačiame name. Ją toliau globojo kun. Skeltys. 1941 m. vėl sugrįžo į savo senąją būstinę ir ten išbuvo iki II rusų okupacijos.

Vokiečių okupacijos metu Vytėnų saleziečiai, vietos lietuvių padedami, globojo nuo vokiečių besislapstančius žydus. 1944 m. vasarą Vytėnuose prisiglaudė nemaža į vakarus besitraukiančių lietuvių, jų tarpe Kauno arkivyskupas J. Skvireckas. Bolševikams okupavus Lietuvą, vieni saleziečiai pasirinko tremties kelią, kili likosi tėvynėje.
Okupacijų metai pilį suvargino. Pilies langai išdaužyti, daugelis parko medžių iškirsta. Pilies rūsiuose buvo laikomos daržovės; tai pakenkė jos patvarumui. Karo veiksmų metu pilis apgriauta; ypač nukentėjo tvenkiniai. Pokario metais pilis paskelbta architektūriniu paminklu ir pradėta restauruoti. Buvo atstatytas vakarinis pilies korpusas, aptvarkyta pilies aikštė.

Į buv. dvarą jau 1940 m. buvo iš Valinavos palivarko (prie Dotnuvos) atkelta Ž.Ū. akademijos sodininkystės - daržininkystės bandymų stotis, kuriai paskirta 160,1 ha žemės, kai kurie ūkiniai pastatai. Po II pas. karo stotis išplėsta. Ji vadinama Vytėnų I. Miečiurino vardo daržininkystės bandymų stotimi; ji esanti išauginusi nemaža vaismedžių ir daržovių atmainų.

Daug padavimų pasakojama apie pilį. Sakoma, kad kadaise iš abiejų likusių bokštų viršūnių kariai žvalgėsi į plačias apylinkes. Pilies požemiuose, į kuriuos nusikaltėliai buvę įmetami pro apskritą nedidelę skylę bokšto grindyse, nelaimingieji vaitodavę, blaškydavęsi ir šaukdavę. Tačiau niekas negirdėdavęs jų skundų, nes skylės vėl būdavusios akmenimis užritinamos. Buvo kalbama, kad nakties metu apie pilies sienas vaiduokliai slankioją. Daug kas vengdavo prie pilies sienų artintis: verčiau jau varstą aplink apeiti... Naktimis aplink pilies sienas baugiai klykaudavo apuokai, o apačioje, giliuose pogrindžiuose, klaikiai šypsojosi sumestų ir badu numarintų baudžiauninkų kaukolės.

B Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA“