Gulbinėnai (Gulbinai) garsėjo nuo XVIII a. Senovėje tai buvo didelis dvaras su puošniais rūmais ir parku, pro kurį teka Upytė (Tatulos intakas), 11 km į pietvakarius nuo Biržų. Iš pietų pusės jį juosė Gulbinėnų miškas.

Dvaro istorija: Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro rūmai priklausė generolui Kaziui Ladygai. 1927 m. jam pavykus įrodyti Žemės ūkio ministerijai, kad teisėtai nusipirko žemę su pastatais, jis su šeima galutinai persikraustė į Gulbinėnus. Stengėsi sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. K. Ladygos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, kelios kalvės, nutiesti keliai, įsteigti papildomi pradžios mokyklos skyriai. Didžiausios vietinių gyventojų paramos jis nusipelnė savo dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą.

1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose buvo įkurta septynmetė mokykla. 1961 m. mokykla buvo perorganizuota į aštuonmetę. Sovietmečiu dvaro sodybos šiaurinėje dalyje buvo pastatyta vidurinė mokykla ir vaikų darželis. Rūmuose mokykla veikė iki 1992 m. spalio 5 d. 1991 m. Gulbinėnų dvaras atiteko dabartiniams savininkams.

Sodybos teritoriją funkciškai sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinę dalį su dominuojančia pagrindine sodybos erdve sudarė rūmai, oficina (dvaro ansamblio pastatas, čia įrengta virtuvė, skalbykla ir kitos pagalbinės, tarnų (kai kada ir svečių) gyvenamieji kambariai), arklidės bei vakarinės parko dalies želdynai. Rūmus sudarė centrinė, trijų aukštų su bokšteliu dalis, pietinis (dviejų aukštų) ir šiaurinis (vieno aukšto) fligeliai.

Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Ūkinių pastatų grupė rytinėje sodybos dalyje, suformuota XIX a. antroje pusėje, sudaro želdynais atskirtą ūkinį kiemą. Šiame kieme buvo išsidėstę: tvartas, daržinė, svirnas–malūnas. Visi šie pastatai buvo pastatyti iš raudonų plytų ir akmens mūro. Dvarą puošė 16 ha parkas. Parko ir reprezentacinė sodybos dalis želdynais ir tvenkiniais buvo atskirta nuo ūkinės dalies. Visą parką juosė kanalai bei siauri tvenkiniai su salelėmis. Jis taip pat buvo išvedžiotas įvairių medžių alėjomis. Parke vyravo ąžuolai, liepos, paprastosios eglės, klevai, uosiai. Prūdai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis.