SENOJI BAŽNYČIA
Mikalojus Kęsgaila pastatė pirmąją bažnyčią Švėkšnoje ir 1509 m. įkūrė parapiją. Tai buvo viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. Švėkšnos savininkas M. Kęsgaila savo 1509 m. gegužės 21 d. donacijos aktu pasižadėjo bažnyčią aprūpinti liturginiais rūbais, indais, atiduoti 10 valstiečių su šeimomis ir jų dirbama žeme, duoti
nemažai pievų, tiek žemės, kad būtų galima pasėti 40 statinių grūdų. Iš 12 tuo metu Švėkšnoje buvusių karčemų klebonijai atiteko 3 (jos turėjo teisę gaminti midų ir alų). Dvaras įsipareigojo duoti klebonui 1 statinę medaus, dešimtąją dalį derliaus iš visų savo dvarų. Pagal šį aktą už bažnyčios fundatorių klebonas kasmet turėdavo laikyti trejas giedotines mišias.

Apie tuo metu Švėkšnoje dirbusius kunigus duomenų neišliko. Pirmasis žinomas kunigas – Adomas Karštenas. Jis paminėtas viename dvaro dokumente, kuriame nurodoma, kad naujasis dvaro savininkas Zaviša, vykdydamas žemės darbus, įrengęs didžiulį tvenkinį, užliejo klebonui priklausančią pievą. Klebonas A. Karštenas buvo susitaręs su dvaro savininku Zaviša, kad dešimtoji derliaus dalis bus pakeičiama pinigais.

Klebonas labai rūpinosi bažnyčios reikalais ir, gindamas juos, ne kartą bylinėjosi teismuose. Mirė 1650 m. Švėkšnoje, sulaukęs beveik 50 metų amžiaus. Jį pakeitė Sebastijonas Dziervianskis, kuriam teko spęsti įvairius ginčus su dvaro storasta Klotu, kuris savivaliaudavo ir net puldinėdavo klebono valstiečius. 1652 m. spalio 8 d. Švėkšną pirmą kartą aplankė Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis. Jis konsekravo bažnyčią, kuri stovėjo nekonsekruota beveik pusantro šimto metų.

Laikui einant, tarp dvaro šeimininkų ir klebono daugėjo konfliktų ir bylų. Storasta Klotas net užgrobė dalį klebono žemės ir įrodinėjo, kad klebonas ją valdė neteisėtai. Tikėtina, kad dėl šių nesutarimų S. Dziervianskis išvyko iš Švėkšnos.

Naujuoju klebonu buvo paskirtas Vladislovas Giedraitis, kilęs iš garsios kunigaikščių Giedraičių giminės. Jis buvo įtakingas asmuo, griežtas ir energingas, aktyviai gynė bažnyčios ir savo, kaip jos atstovo, teises.

Švėkšnos dvaras tuo metu atiteko Doenhofams. 1667 m. klebono V. Giedraičio ir Doenhofo bylos pasiekė LDK Vyriausiąjį tribunolą. Apie 1670 m. gyvenimas Švėkšnos parapijoje kiek aprimo. Archyvuose to laikotarpio klebonijos ir dvaro bylų neberandama. Matyt, Doenhofas susitaikė su klebonu V. Giedraičiu ir net padėjo parapijai statyti naują kleboniją.

Mirdamas V. Giedraitis bažnyčiai užrašė 2000 auksinų ir paskyrė „dešimtąjį grūdą“ iš savo Beržėnų dvaro, paliko vieną savo palivarką altarijai Švėkšnoje įsteigti (jo valia nebuvo vykdoma ir altarija neįsteigta). Po V. Giedraičio 13 metų Švėkšnoje gana ramiai klebonavo kunigas S. Siemaška. Tuo laikotarpiu Doenhofai pamažu neteko savo galių.

1701–1723 m. Švėkšnoje ganytojo pareigas ėjo kunigas Jurgis Kazimieras Mordel-Voitkevičius. Jis buvo turtingas žmogus, finansiškai remdavo kitus, padėdavo net ir dvaro savininkams. J. Voitkevičiui klebonaujant, Švėkšnoje vis didesnę įtaką pradėjo daryti bendruomenė. Žmonės, dalyvavę parapijos visuomeniniame gyvenime, spietėsi apie bažnyčią ir užsiėmė daugiausia dvasiniais reikalais. Tuo laikotarpiu pradėtos steigti brolijos: Švč. Trejybės, Šv. Škaplieriaus, Švč. Mergelės Marijos. Pastaroji buvo gausi, turtinga, organizuota, savo veikla garsėjo ir už Švėkšnos ribų. 1721 m. Švėkšną aplankė vyskupas Aleksandras Horainas (Gorainis).
Bažnyčią jis rado tvarkingą, gerai išlaikomą.

1732 m. pirmoji Švėkšnos bažnyčia sudegė. LDK sekretorius kunigas Antanas Vaina energingai ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba, skyrė jai net savo pinigų. Bažnyčia užbaigta 1742 metais. Vyskupas grafas Antanas Domininkas Tiškevičius ją konsekravo 1743 metais. Ta proga miestelyje surengtos didžiulės iškilmės. Bažnyčia buvo medinė, kryžiaus formos, nudažyta žaliai. Tikėtina, kad senosios bažnyčios didžiausios vertybės per gaisrą buvo išgelbėtos ir perkeltos į naująją bažnyčią, nes, kai pastaroji pradėjo veikti, joje buvo auksinė monstrancija, 6 kielikai, daug bažnytinių rūbų. Vėlesniais metais Švėkšnos klebono pareigas ėjo Prodokovičius (1748–1752), M. Tiškevičius (1752–1769), Sviežavskis (1769– 1774). 1774 m. į Švėkšną paskirtas kunigas Nikodemas Kauneckis. Jis buvo rūpestingas ganytojas, energingai tvarkė bažnyčios reikalus, sudarė altarijos, kuri tuo metu buvo gerai aprūpinta, inventorių. Klebonas N. Kauneckis, matydamas, kad bažnyčia gerokai apirusi, neturi net mūrinių pamatų, pasitaręs su parapijiečiais, nutarė ją nugriauti ir pastatyti naują. Suspėjo tik nugriauti senąją ir pradėti statyti naująją, nes 1801 m. mirė. Jo darbus tęsė kunigas Hurčinas. 1804 m. buvo užbaigta trečiosios Švėkšnos bažnyčios statyba. Ji taip pat buvo medinė, turėjo du bokštus, buvo suręsta ant gerų pamatų. 1810 m. birželio 3 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Juozapas Giedraitis.

XIX a. II p. į Švėkšną buvo paskirtas veiklus kunigas Petras Staškauskas (1861–1886). Jis rūpinosi ne tik parapijiečių dvasiniais reikalais, bet ir pirmasis iš švėkšniškių įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą. Šio kunigo rūpesčiu šventorius buvo aptvertas gražia gotikinio stiliaus ažūrine mūro siena, kurioje yra 4 puikūs vartai. P. Staškausko klebonavimo laikais buvo išgrįstas apvažiavimas apie šventorių, pastatytas efektingas viadukas, jungiantis grafų Broel Pliaterių parką ir šventorių, 1876 m. padidintos Švėkšnos kapinės, jos aptvertos mūro siena, įrengti puikūs akmeniniai vartai, akmenimis išgrįstas kelias ir šaligatvis nuo miestelio iki kapinių, 1861 m. pastatyta mūrinė dviejų aukštų špitolė. P. Staškauskas mirė 1886 metais. Jis palaidotas Švėkšnos kapinėse. Klebono amžinojo poilsio vietą puošia įdomus skulptoriaus V. Jakševičiaus sukurtas paminklas.

1886 m. į Švėkšną buvo paskirtas kunigas Voicekauskas. Tuo metu parapijos gyventojai pamaldų metu jau nebetilpdavo į bažnyčią. Būtinai reikėjo didesnės bažnyčios, tačiau jos statybai caro valdžia leidimo vis nedavė. Jis gautas tik 1896 metais. Kunigas Voicekauskas, suprasdamas, kad neįstengs pastatyti naujos bažnyčios, pasiprašė iškeliamas į kitą parapiją.

DABARTINĖ ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIA
Ketvirtoji Švėkšnos bažnyčia pastatyta 1900–1905 m. kanauninko Juliaus Maciejausko rūpesčiu. Projekto autorius – švedų architektas Karlas Eduardas Strandmannas. Statybos darbams vadovavo inžinierius Anzelis iš Rygos. Rašytinių šaltinių ar archyvinių dokumentų apie bažnyčios statybą beveik nėra išlikę. Kiek daugiau apie ją sužinome iš užrašytų vietinių gyventojų – statybos dalyvių ir liudininkų – atsiminimų. Bažnyčios statyba kainavo 200 tūkstančių carinių rublių. Tuo metu tai buvo labai didelė pinigų suma (apie 157 kg aukso). Švėkšnos ir Vilkėno grafai Adomas ir Aleksandras Broel Pliateriai bažnyčios statybai skyrė 50 tūkstančių rublių ir visas statybines medžiagas: medieną, plytas ir kt. Akmenis pamatams iš savo laukų turėjo suvežti apylinkės gyventojai.
Gausiai statyboms aukojo Švėkšnos ir gretimų parapijų gyventojai – vieni prisidėjo pinigais, kiti – savo darbu. Kunigui kalėdojant, su juo važinėdavo ir vienas bažnyčios statybos komiteto narys, rinkdamas po 2 rub. iš žmogaus bažnyčios statybos reikalams. Kunigas J. Maciejauskas ne kartą vyko į JAV rinkti lietuvių emigrantų aukų bažnyčios statybai.

Pamatų kasimo, mūrijimo darbai buvo neapmokami, o atliekami talkų būdu, kaip darbo prievolė. Už darbą plytinėse mokėdavo. Pagrindinė statybos medžiaga buvo raudonos plytos. Jas gamino Pavilnučio ir Šiaulių kaimuose veikusiose plytinėse, kurios priklausė Pliateriams. Darbininkai plytas pernešdavo specialiais neštuvais („vožkomis“). Iš žmonių pasakojimų žinoma, kad labai daug plytų sunešė klebono tarnas Pilypas, 5 metus nemokamai prie bažnyčios statybos dirbo Paulina Juškevičiūtė (Juškaitė), kuri po mirties kaip labai nusipelniusi bažnyčiai buvo labai iškilmingai palaidota, jos kapas bažnyčios lėšomis tvarkomas iki šiol. Kalkės statybai buvo gabenamos iš Luišių kaimo, kuris yra netoli Skomantų. Kiekvienas kaimas bažnyčios statybai turėjo pristatyti po 4 pūdus kalkių. Žvyras buvo imamas iš Šiaulių kaimo žvyrduobės. Panaudota kelių rūšių mediena. Vinys ir apkaustai daryti štampavimo būdu. Kitos statybinės medžiagos buvo atvežtos iš Klaipėdos ir Liepojos. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Anot liudininkų atsiminimų, pamatai buvo labai giliai iškasti – „per 2–3 žmogaus augumą“. Kasė vien moterys. Vyrai padėdavo iškelti
sunkesnius akmenis. Žemės buvo metamos pakopomis, paauglėms tekdavo išmesti jas tik nuo paskutinių pakopų į paviršių. Kasant pamatus, rasta daug žmonių kaulų, matyt, toje vietoje senovėje buvo laidojama. Bažnyčios stogas iš pradžių buvo dengtas Pavilnučio plytinėje, vadinamojoje „cygelnėjė“ pagamintomis čerpėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo stogas apdengtas skarda. Bažnyčia trinavė, vidus tinkuotas ir dekoruotas. Bažnyčios vidus buvo įrengtas ne iš karto. Iš pradžių buvo 3 altoriai, vėliau padaryti kiti. Puošniausias yra didysis, atitinkantis bažnyčios stilių, pagamintas Purgerio gamykloje (Tirolyje). Jį ir to paties stiliaus puošnią sakyklą dovanojo Vilkėno grafas Aleksandras Broel Pliateris.

Du panašaus stiliaus altorius padarė dekoratorius Rovė. Kitus ir kai kurias skulptūras skulptorius Vincentas Jakševičius, specialiai tiems darbams pakviestas į Švėkšną. Klausyklos yra meistro Linkevičiaus darbo. Vargonai 1907 m. atvežti iš Karaliaučiaus.

Kryžiaus kelio stočių paveikslai 1909 m. iš Bavarijos, tik rėmai ir užrašai padaryti vietinių gyventojų. Grindys anksčiau buvo pušinių lentų, dažytos, o 1984 m. pakeistos teracinėmis, ornamentuotomis.

Viduje, šalia altoriaus, yra grafų Broel Pliaterių ložė, su garsiosios giminės herbu, kurio devizas „Melior mors macula“ (Verčiau mirtis, negu negarbė). Grafas Jurgis Broel Pliateris 1912 m. bažnyčiai padovanojo Šveicarijoje pirktą bokšto laikrodį, kainavusį 6000 rublių.

Bažnyčią 1905 m. liepos 24 d. didžiulių iškilmių metu konsekravo Žemaičių vyskupas K. Cirtautas.

Šventoriaus projektas įgyvendintas dar tebestovint senajai bažnyčiai – apie 1875 metus. Akmeninės atraminės sienos smarkia iškeltos virš žemės paviršiaus. Tvora – neogotikinių formų, joje yra vartų, vartelių bei bokštelių kuriuose įrengtos Kryžiaus kelio stotys.

Šventorių puošia Jėzaus Širdies statula kuri atnaujinta Švėkšnoje klebonu dirbant K. Gasčiūnui. Čia yra ir Švč. Mergelės Marijos statula, perkelta iš klebonijos kiemo, kur ji stovėjo sovietmečiu. Netoli Jėzaus Širdies statulos buvo misijų kryžius, įamžinęs 1910 m. vykusias misijas.

Po bažnyčios didžiuoju altoriumi yra kripta, kurioje ilsisi kunigų J. Maciejausko ir S. Mažeikos bei grafų Adomo Alfredo Gustavo ir Aleksandro Adomo Broel Pliaterių palaikai.

Nuo 1938 m. klebonu Švėkšnoje dirbo J. Tautkus. 1944 m. jis išvyko į JAV. 1944– 1946 m. parapijai vadovavo H. Cirtautas, veiklus, uolus, iškalbingas klebonas, energingai tęsęs J. Maciejausko darbus. 1946 m. į Švėkšną buvo paskirtas žmonių mylimas, autoritetingas muzikas T. Budraitis. 1951 m. už pagalbą partizanams jis buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Vėliau Švėkšnos klebonais buvo S. Mažeika, K. Gasčiūnas, B. Brazdžius.

1976 m. į Švėkšnoje ganytojo pareigas pradėjo eiti kunigas Petras Vincentas Stukas. Jo dėka bažnyčia atnaujinta ir išpuošta. 1997 m. išbetonuota aikštė priešais bažnyčią ir sutvarkyti šventoriaus takai. Per dešimtmetį iš lauko pusės sudėti antrieji langai, padaryti vidaus šviestuvai, derantys prie bažnyčios neogotikinio stiliaus, iškasti rūsiai po zakristijomis, pakeistos supuvusios bokštų viršūnės, jos apdengtos vario skarda, naujais pakeisti bokštų kryžiai, išdekoruotas visas bažnyčios vidus, visus langus papuošė vitražai, restauruotas ir paauksuotas didysis altorius bei du šoniniai altoriai. Klebono P. V. Stuko rūpesčiu bažnyčiai sugrąžintoje klebonijoje įkurti parapijos senelių namai. 1990 m. šalia bažnyčios ir „Saulės“ gimnazijos pastato atstatytas Laisvės paminklas, suremontuota kapinių koplyčia, sutvarkytas Inkaklių Lurdas, įsteigta laidojimo salė. Kunigo P. Stuko klebonavimo laikotarpiu iškilo ir klebonijos ūkiniai pastatai, Stemplėse, parapijos namuose, pradėjo veikti pradinė mokykla.

Bažnyčia puošiama už parapijiečių paaukotas lėšas. Tie, kurie gali, prisideda ir savo darbu. Nuo 1973 m. bažnyčioje dirba Marytė Šarkienė. Jos dėka gražiai tvarkomi liturginiai ir kiti rūbai, skoningai puošiama bažnyčia ir jos aplinka.