ISTORIJA
Tytuvėnų bernardinų vienuolynas XVII a. pradžioje įsikūrė Bridvaišio, Giliaus bei Varlynės ežerų apsuptyje prie stataus Tytuvos upelio kranto. Vienuolyno steigėjas Andrius Valavičius - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas ir Žemaičių žemės teismo teisėjas, miestelio ir dvaro savininkas su antrąja žmona Kotryna Goslauskaite 1613 m. į Tytuvėnus pakvietė vienuolius bernardinus.
1614 m. gegužės 1 d. A. Valavičius Tryškiuose parašė šio vienuolyno statybos instrukcija, kurioje nurodė, kad bažnyčiai ir vienuolynui statyti skiria 10 000 auksinų. jau paruoštų statybinių medžiagų, žemės sklypą, du tvenkinius su malūnu, tris ežerus. Mecenatas pageidavo būti palaidotas su žmonomis puošnioje ir gražių proporcijų bažnyčioje.

Dėl įvairių nesklandumų (palikimo po A.Valavičiaus mirties 1614 m. rugsėjo 7 d. dalybų) statyba pradėta tik po ketverių metų. Žemaičių vyskupijos valdytojas kan. Merkelis Geišas 1618 m. birželio 20 d. pašventino bažnyčios kertinį akmenį.

Nuo 1618 m. darbus toliau tęsė steigėjo brolis LDK iždininkas ir Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius. 1633 m. baigus bažnyčios statybą 1635 m. lapkričio 1 d. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius.

Pirmuoju vienuolyno prioru tapo iš Kauno bernardinų konvento atvykęs gvardijonas Bernardinas Švabas.

1736 m. prie bernardinų vienuolyno įsteigta pirmoji mokykla bajorų vaikams, 1746 m. - kita mokykla kandidatams į kunigus. 1764 - 1770 m. pastatytas dviaukštis noviciatas.

1864 m. rusų okupacinė valdžia, apkaltinusi vienuolius rėmus 1863 m. sukilėlius, įsakė vienuolyną panaikinti, bažnyčia uždaryti. Paskutinis bernardinų gvardijonas Andrius Petravičius ištremtas į Sibirą. Tačiau bažnyčią Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis tuomet ir iki šiol pavyko išsaugoti.

ARCHITEKTŪRA
1633 m. užbaigus statybą (vadovavo Tomas Kasparas iš Vilniaus bernardinų), ansamblį sudarė vieno bokšto bažnyčia ir vienuolyno pastatas, sugrupuoti pagal uždara stačiakampį kiemą. Bažnyčioje, dedikuotoje Švč. Mergelei Marijai, būta šešių altorių.

XVIII a. antroje pusėje vienuolyno ansamblis, perkurtas vėlyvojo baroko formomis pagal naują ikonografinę programą, įgavo dabartinį vaizdą beveik nepasikeitusį iki mūsų dienų. Darbai vykdyti 1759 - 1788 metais. Prie bažnyčios originaliai prijungtas šventorius - stačiakampis uždaras kiemas, iš visų pusių apsuptas atvirų arkinių galerijų (jos jungia tris kampuose įrengtas šešiakampes koplyčias). Galerijose ant sienų XVIII a. pabaigoje nutapyti 24 daugiafigūriai paveikslai, vaizduojantys įvairius biblinius epizodus ir Kristaus kančios scenas, bei sukurti Kryžiaus kelio stočių horeljefai (14), kurių kiekviename po stikliniu gaubtu įmūryta žemė iš Jeruzalės. Šventoriaus centre 1771-1775 metais pastatyta Šventųjų laiptų koplyčia. Šis gana retas koplyčios tipas pakartoja Šventųjų laiptų (Scala Sancta), šv. Elenos atvežtų iš Jeruzalės į Romą ir tapatinamų su Poncijaus Piloto rūmų laiptais, kompoziciją. Koplyčioje yra dvi laiptų eilės: viena jų maldininkai kyla keliais (kiekvienoje iš 30 pakopų po stikliniu gaubtu irgi saugomas žiupsnelis Jeruzalės žemės), apmąstydami Jėzaus Kristaus auką, kita leidžiasi žemyn. Šią brangia dovaną - žemę iš Amžino-
jo miesto, dar 1732 m. atvežė Tytuvėnų vienuolyno gvardijonas Antanas Burnickis.

Nors šventorius yra asimetriškas bažnyčios atžvilgiu, pagrindinius jo akcentus - vartus su Kristaus, nesančio kryžių statula, koplyčia, bažnyčios portalą - išdėsčius vienoje ašyje, sukuriama tolydžio kylanti ansamblio kompozicija, kurią vainikuoja bokštų viršūnės su kryžiais.

P.S.

Šiuo metu vienuolynas yra apverktinoje būklėje. Vienuolyno stogas – kiauras. Sienomis bėga vanduo. Medinės stogo konstrukcijos supuvę. Suaižėjusios stogo čerpės krinta žemyn (čia visiškai netoli iki didelės nelaimės vidinio vienuolyno kiemo lankytojams).

Prieš keletą metų Tytuvėnų vienuolyne lankėsi premjeras A.Brazauskas. Pažadėjo finansinę pagalbą, kad šis gausiai lietuvių ir užsieniečių lankomas architektūrinis ansamblis būtų perduotas ateinančioms kartoms deramoje būklėje. Tačiau išvažiavo ir pamiršo savo pažadą.

Gal visos negandos, pastaruoju matu nukritusios ant premjero galvos tėra tik lengvas priminimas apie pamirštą pažadą.