Šilutės, o tiksliau - Šilokarčemos (vok. Heydekrug), parapija buvo įkurta 1913 metais. Prūsijos evangelikų Bažnyčios konsistorija Karaliaučiuje parapiją suformavo nuo Verdainės parapijos atskyrusi Šilokarčemos, Žibų, Aukštumalų, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų , Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarko kolonijos bei Šilokarčemos dvaro gyventojus.

Naujai bažnyčiai ir klebonijai pastatyti Šilokarčemoje žemę dovanojo dvarininkas Hugo Šojus.

Tais pačiais metais padėtas kertinis akmuo bei prasidėjo klebonijos statybos darbai.

Naujosios parapijos kunigu tapo Verdainės parapijos antrasis kunigas Theodoras Eicke (g. 1881 m. Karaliaučiuje).

Bažnyčia pastatyta 1926 metais. Kunigas Theodoras Eicke Šilutės parapijoje jis kunigavo iki 1942 metų. Į jo vietą buvo paskirtas kun. Ernstas Daudertas, čia dirbęs iki 1944 m. Po karo krašte nelikus kunigų, pamaldos ir toliau vyko: jas toliau laikė bei bažnyčia rūpinosi aktyvesni parapijiečiai, Dievo Žodžio sakytojai. Dalis sakytojų vėliau buvo įšventinti kunigais.

Po karo parapija naujai įregistruojama tik 1948 m. rugpjūčio 27 d. Nepavykus atgauti Verdainės bažnyčios ir atkurti ten buvusios parapijos, jos nariai įsijungė į Šilutės parapiją.

1959 m. nemaža dalis vietinių evangelikų emigravo į Vokietiją, o su jais ir kun. M. Klumbys.

Parapijos dvasiniu gyvenimu ėmėsi rūpintis kunigai iš aplinkinių parapijų. Bažnyčia - parapijos taryba su išrinktu tarybos pirmininku.

Šilutės miestui augant, į parapiją įsijungė iš kitų Lietuvos vietovių į Šilutę gyventi ir dirbti atvykę evangelikai. Šiuo metu parapijai priklauso apie 430 tikinčiųjų. Remiantis statistiniais gyventojų surašymo duomenimis, Šilutėje ir jos apylinkėse vis dar yra nuo 600 iki 800 evangelikų liuteronų tikybos asmenų.

Istorinė freska Šilutės bažnyčia laikoma viena gražiausia Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčių. Tai dailininko Richardo Pfeiferio, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus, nuopelnas. Virš altoriaus pavaizduota didelė Nukryžiuotojo figūra mėlyname visatos fone yra bažnyčios meninio apipavidalinimo centras.

Altoriaus sieną dengia 80 kv.m freska Biblijos siužetais. Ji nutapyta taip patvariai, kad nuo 1926 metų bažnyčios polichromijai neprireikė restauratorių pagalbos. Altoriaus freskoje pavaizduoti 120 įžymių veikėjų. Šalia poeto A. Dantės, reformatoriaus M. Liuterio, kompozitorių S. Bacho ir Hendelio nutapyti garsūs Prūsijos veikėjai, šviesuomenės atstovai, o apačioje – itin nusipelnęs Šilutei Hugo Šojus. Jis rankose laiko bažnyčios modelį.

Altoriaus freskos centre Dievo ir Avinėlio sostas. Virš jo trikampis – Dievo Trejybės simbolis. Iš sosto visomis dangaus kryptimis išteka vandens gyvybės upės. Čia pavaizduota tai, kas parašyta paskutinėje Biblijos Apreiškimų knygoje.

Prie išėjimo iš maldos namų yra dar dvi freskos : „Audros nutyldymas“ ir „Skęstantis Petras“. Prieš 85 metus jas nutapęs dailininkas R.Pfeiferis pastebėjo : „Tie du atsitikimai pilni gilios prasmės. Aš panaudojau juos kaip paguodą žvejams ir jūreiviams, kurie Kuršių mariose ir jūroje dažnai rizikuoja savo gyvybe. Galvojau ir apie žemumų gyventojus, nuolat kenčiančius nuo potvynių“.