Šarūno Saukos tapybos paroda “Žmogus su Saukos veidu“ (skaityti)
Visos šio objekto panoramos: Nacionalinė dailės galerija (18)
Aprašymas
Žmogus su Saukos veidu
Šarūno Saukos tapyba. 1978−2015
ŠARŪNAS SAUKA gimė 1958 m. Jaunystę praleido Vilniuje, tame pačiame kieme, kur pusšimčiu metų seniau gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. 1983 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1989 m., būdamas vos 31-erių, apdovanotas pirmąja Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiuo metu, jau trečią dešimtmetį, su žmona – tapytoja Nomeda Saukiene – gyvena kaime šalia Dusetų. Kūrena krosnis ir tapo.
Saukos laikmetis – keli dešimtmečiai sovietinio marazmo, cenzūros, įvairiausių „negalima“ ir „negražu“, kuriuos reikėjo apeiti, pergudrauti, pašiepti; vėliau – laisvėjimas ir vis labiau tirpstanti žodžių „negalima“ ir „negražu“ prasmė. Sauka – maištaujantis prieš priespauda ar prietarais pagrįstas normas – visada stengėsi pastumti ribas šiek tiek toliau.
Paklaustas, ar kas nors pasikeitė, atgavus Nepriklausomybę, menininkas atsako, kad laisvė leidžia daug daugiau ką kvestionuoti, su kuo diskutuoti, iš ko juoktis. Tarybiškumas nėra tik sovietinės sistemos bruožas, jo pilna visur. Taigi Sauka ir toliau pašiepia mūsų prietarus, ydas, baimes, kompleksus, įpročius, drauge kurdamas savo keistą, mitinį tapybos pasaulį; ir toliau kalba perkeltinėm prasmėm, užuominom, metaforom – po tuo, ką matome, visada esti ir kitas sluoksnis. Po rimtu Šv. Šarūno veidu – Sauka, besijuokiantis pats iš savęs.
Monika Saukaitė