Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Senųjų amatų šventė (skaityti)



Muzikinio kūrinio atlikėjas: The Lithuanian National Philharmonic Society’s Chamber Ensemble, Artistic Director and Conductor Robertas Beinaris

Visos šio objekto panoramos: Trakų pilis (22)

Aprašymas

Savaitgalį (2012m. rugpjūčio 18-19) Trakų salos pilyje šurmuliavo jau 8-oji Senųjų amatų šventė, kuri sukvietė beveik 100 dalyvių. Senojo paveldo puoselėtojai dalijosi savo amatų paslaptimis tradiciškai vyko muzikinių kolektyvų pasirodymai bei riterių kovos.

„Senųjų amatų dienos rugpjūčio mėnesį yra organizuojamos neatsitiktinai. Viduramžiais amatininkai jungėsi į cechus ir gildijas. 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniaus auksakaliams patvirtino pirmąją privilegiją ir cecho statutą, sudarytą Vakarų Europos pavyzdžiu. Tai buvo pirmas amatininkų cechas Lietuvoje. Vėliau į cechus jungėsi ir kitų amatų meistrai. Tai puiki proga čia ir šiuo metu surengti senųjų amatų šventę“, - sako Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas.

Amatininkų organizavimas į cechus turėjo pagrindinį tikslą - monopolizuoti gamybą ir užtikrinti dirbinių kokybę. Anot juvelyro Kazimiero Barišausko, kandidatas į auksakalius meistrus turėjo pagaminti tris daiktus. Pirmiausia reikėjo pagaminti bokalą ar taurę. Antras darbas turėjo būti spaudas su raižytu šalmu. Tuo pretendentas turėjo parodyti, ar moka graviruoti ir lieti. Paskutinis kontrolinis darbas buvo žiedas.

Kaip auksakaliai, taip ir kiti į renginį susirinkę amatininkai turėjo ką lankytojams parodyti bei papasakoti. Abi šventės dienas Trakų pilies lankytojai galėjo sužinoti, kaip įrišama knyga ir kokia ji buvo viduramžiais, kada atsirado vitražas ir kaip bei iš ko jis gaminamas, kokią avalynę avėjo pilies gyventojai ir kaip jie puošėsi, kokius įrankius naudojo medžio apdirbimo meistrai ir kaip nuo seno buvo gaminamos statinės.

Anot meistro Sauliaus Čėsnos, bačką, bačkutę, ar kitaip statinę, suvokiame kaip gaminį, susidedantį iš lentelių (šulų), sujungtų metaliniais lankais. Tačiau toks gaminys yra gana nesenas. Jo „prosenelis“ - tai indas, pagamintas iš išpuvusio ar išskobto vientiso medžio kamieno gabalo su įstatytu dugnu. Be lankų. Jie nebuvo būtini, jei žinojai ir naudojai medienos savybę džiūnant trauktis. Meistras parodė įvairius medienos jungimo būdus be vinių. Gavo lankytojai ir galvosūkį išspręsti: kaip du vienu iš tokių būdų sujungtus medienos gabalus atskirti.

Renginyje dalyvavo ir bačkorius Arvydas Kundrotas, kuris aiškino, kuri mediena ir kodėl šiam gaminiui yra naudojama, bei daugybę kitų įdomybių. Bačkoriaus, kitaip kubiliaus, amatą dabar mažai kas išmano. Renginys suteikia galimybę susitikti net su dviem šio nykstančio amato atstovais.

Tradiciškai buvo žiedžiama ir ant stovylo lipdoma keramika, mokomasi kailių išdirbimo, susipažįstama su žolelių gydomosiomis savybėmis, vijamos bei pinamos juostos, meistraujama su kalviu bei kalamos monetos.

Neatsiejama šventės dalis - istorijos rekonstrukcijos klubų pasirodymai. Susirinkusiesiems programas parodė brolija „Viduramžių pasiuntiniai“, lankininkų klubas „Strėlė“, Kauno karo istorijos klubas.

Pagal viduramžių Europos dvaruose bei miesto aikštėse skambėjusią muziką sukosi senovinių šokių ir kultūros trupės „Festa Cortese“ šokėjai, o šokių ir ugnies studija „Čiutyta“ surengė pasirodymą „Ta ta to“. Neleido nuobodžiauti ir daugelio lankytojų pamėgtas viduramžių muzikos ansamblis „Cornucopia“ iš Baltarusijos, o neofolkloro grupė „Sen Svaja“ užburė muzikos instrumentų ir balso dermės magija.

Į viršų