Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla. Tai seniausias muziejus Lietuvoje. Jo ištakos – 1855 m. įkurtas Senienų muziejus Vilniuje.
Lietuvos nacionalinio muziejaus tikslas – kaupti, saugoti, restauruoti ir aktualizuoti visuomenėje Lietuvos istorijos bei kultūros vertybes.
Lietuvos nacionalinis muziejus atviras visiems norintiems giliau pažinti ir suprasti
Lietuvos archeologiją, istoriją ir etninę kultūrą arba tiesiog pasigrožėti
protėvių dirbiniais.
------------------
Paroda SESĖ SODŲ SODINA

Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes javo šiaudas užaugina varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus išauga naujas daigas. Šiaudais žmogus dengė savo namo stogą, klojo į lovą, pynė skrybėles ir vyžas, namų ūkio rykus ir puošmenis – dėžutes, rėmelius, šiaudinukus. Per didžiausias šventes namus puošė šiaudinėmis saulėmis, žvaigždėmis, snaigėmis, paukšteliais, virš kūdikio lopšio kabino reketukus, per įkurtuves ar vestuves dovanojo sodus.

Šiaudiniai puošmenys yra liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti ne tik tautos kūrybingumą, bet ir pasaulėžiūrą. Būdingas lietuvių tradicinės kultūros bruožas buvo aplinkos šventinimas ir jos daiktų, įtrauktų į kalendorinių, šeimos ir gamtos virsmų švenčių apeigas, pavertimas simboliais. Lietuvių tikėta, jog aplinka geba suderinti žmogaus gyvenimą, padeda siekti grožio ir dvasios darnos. Tikėta, kad dar baltų liaudies mene vyravę medžių, dangaus šviesulių ar paukščių simboliai gali paveikti žmogaus gyvenimą.

Seniau per šventes virš stalo žemyn viršūne pakabinti žiemą vasarą žaliuojantys eglutė arba kadagys simbolizavo gyvybines galias. Juos pakeitęs sodas, etnologų teigimu, perėmė ne tik apeigines visžalio medžio reikšmes, bet ir baltų menui būdingus medžio simbolio ženklus – medžio viršūnes primenančius trikampį, piramidę, eglutę.
Sodo vardų įvairovė atspindi formų ir funkcijų įvairovę. Jis vadintas liktoriumi ir sietynu, nes įtaisius kelias žvakeles šviesdavo kaip lempa, arba voru, nes vėrinys priminė voratinklį. Kai kur vadintas reketuku, rekėžiu arba krijeliu, – taip pat, kaip ir seniau naudotas žalumynais apipintas siūlų vyniojimo įtaisas. Buvo gražus ir šventiškas, todėl – darželis, seklyčia. O pakabintas krikštasuolėje virš stalo ir pakylėtas virš kasdienės aplinkos jau tapdavo dangumi ar rojumi.

Sodas yra viena gražiausių puošmenų tradicinėje lietuvių kultūroje, tačiau kurį laiką buvo primirštas. Juos rišo tik pavienės rišėjos – Veronika Baltrūnienė iš Kupiškio, Marija Gaidienė ir Elžbieta Tamulevičienė iš Marcinkonių, Malvina Česnulevičienė iš Mančiagirio, Filomena Degėsienė iš Adutiškio ir keletas kitų. Didesnio susidomėjimo sodai sulaukė tik prasidėjus tautiniam atgimimui. Jau trečias dešimtmetis rengiami sodų rišimo kursai, stovyklos, seminarai ir parodos. Į šį darbą įsitraukusios šiaulietė Bronė Gricienė, vilnietė Nijolė Jurėnienė, šakietė Jūratė Šnipienė, jonavietė Julija Šlajienė, vilkijietė Vida Sniečkuvienė, vilnietė Marija Liugienė ir daugelis kitų. Visų jų pastangomis ugdomos naujos tradicijos – steigiami klubai, dalijamasi patirtimi ir žiniomis, rengiamos darbų parodos, bandoma sudominti jaunimą, šiaudų vėrinėliai sušvinta mokyklose, darželiuose, dovanojami jaunavedžiams, naujakuriams ir svečiams.

Šiandieniai sodai yra nutolę nuo savo pirminės sakralinės paskirties, tačiau svarbiausia yra tai, kad senosios kultūros tradicijos, nors ir pakitusios, išlieka šiuolaikinio lietuvio etninės savimonės dalimi. Rengiantis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai tradiciniai sodai pasirinkti kaip simbolis, įprasminantis Europos Sąjungos šalių santarvės ir stabilumo siekį.

Ši pirmoji respublikinė sodų paroda yra 2012–2013 metais Vilniaus etninės kultūros centro vykdomo projekto Sesė sodų sodina dalis. Joje eksponuojamus sodus ir šiaudinukus kūrė 50 kūrėjų – tik pradedančių rišėjų, ilgamečių tautodailininkų, sertifikuotų amatininkų.

Sodo vėrimas yra kūrybinis procesas, teikiantis džiaugsmo ir reikalaujantis kantrybės. O baigtas kūrinys yra trapus ir trumpaamžis, – todėl nedaug jų esama muziejuose. Džiugu, kad po parodos Sesė sodų sodina Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinį papildys dalis joje eksponuotų sodų ir šiaudinukų.