Betygalos vietovardis pirmą kartą minimas1253 m., kai karalius Mindaugas kartu su kitomis valdomis Livonijos ordinui užrašė puse Betygalos žemės. Manoma, kad 1416 m. Vytauto Didžiojo valia Betygaloje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, taigi Betygalą galima laikyti vienu seniausių Žemaitijos christianizacijos centrų. Pirmasis Betygalos klebonas Paulius minimas 1457 m. Šiluvos bažnyčios fundaciniame akte. 1592-1600 m. Betygalos klebonu buvo humanistas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojus Daukša. 1638 m. klebonijos valdos perduotos naujai įkurtai Žemaičių vyskupijos dekanų prelatijai – prestimonijai.

Kaip ir Ariogalos, Betygalos bažnyčia sudegė 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. 1925-1930 m. klebono Prano Janulaičio (Betygaloje dirbo nuo 1906 m., suimtas 1946 m., mirė lageryje) rūpesčiu pagal architekto Vlado Dubeneckio projektą pastatyta neobarokinė, turinti neoklasicizmo bruožų, bazilikinė, su aukštu cokoliu mūrinė bažnyčia.

Dominuojantį modernizuoto baroko stiliaus bruožų didįjį altorių 1932 m. iš medžio ir gipso sukūrė skulptorius Bronius Pundzius (tai antrasis jo padarytas altorius), padedant Aleksandrui Okuniui. Šis B. Pundziaus kūrinys yra didžiausia bažnyčioje saugoma meno vertybė. Betygalos parapijai priklausantys Bernotai – lietuvių tautos dainiaus Jono Mačiulio – Maironio tėviškė.

Jonas Brigys