VOSYLIŠKĖS (Васілішкі, Gardino sritis, Ščiutino rajonas)

Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelių. Žinomas nuo XV a. antros pusės kaip valsčiaus ir seniūnijos centras. 1706 m. čia kurį laiką rezidavo per Šiaurės karą Lenkijos karaliumi išrinktas Stanislovas Leščinskis.

Vosyliškėse parapinę Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią 1489 m. fundavo Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. 1658 m. Vitebsko kaštelionas ir Vosyliškių seniūnas Martynas Dominykas Limontas čia fundavo dominikonų vienuolyną. XVIII a. pradžioje pastatus sunaikino gaisras, 1724 m. dominikonai pasistatydino naują vienuolyną, 1769 m. – naują mūrinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ji trinavė, su pusapskrite apside ir dvibokščiu fasadu – tipinis vėlyvojo baroko pastatas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais bažnyčios didžiajame altoriuje buvo saugomas stebuklingais Švč. Mergelės Marijos atvaizdas (dab. XIX ir XX a. sandūroje statytoje Senųjų Vosyliškių bažnyčioje). Jį, pasak legendos, dominikonams dovanojo bajoras, dalyvavęs XVII a. vidurio karuose su Maskva. Patekęs į maskvėnų nelaisvę, jis su savimi turėjo paveikslą, kuris vėliau išgarsėjo stebuklais.

Bažnyčia 1832 m. buvo paversta cerkve, 1919 m. atiduota katalikams, sovietmečiu uždaryta, vėl grąžinta XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Joje išliko autentiškas rokokinių stiuko altorių ansamblis.

Bažnyčios vidaus sienoje pritvirtinta Lydos pavieto sargybininko Juozapo Bialopetravičiaus antkapinė plokštė. Šventovę juosia tvora su baroko laikotarpiu statytais vartais.

Aistė Paliušytė, VOSYLIŠKĖS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 387–388.