1750 m. laikomi Butautų dvaro gyvenimo pradžia. Dvarininkų Tarnovskių giminės 13 kilometrų nuo Biržų ir vos 1,5 kilometro nuo Latvijos sienos, Butautų kaime pasistatė dvarą. Daugelį metų rūmai regėjo dvarininkų gyvenimą, jų papročius, šventes bei kasdienybę. Šventės niekada neapseidavo be alaus, kuris čia pat, dvaro rūsiuose, būdavo gaminamas.

Po keleto amžių pro dvarą praūžė antrasis pasaulinis karas, atvesdamas į rūmus kareivišką gyvenimą, pakeitusį salėse skambėjusius šokių žingsnius kareiviškų batų aidu, palikdamas sienose karo žymes. Karo pabaigoje rūmai sudeginami ir daugiau nei trisdešimt metų paliekami audrų ir vėjų pagairėje.

Biržų kraštas Lietuvoje nuo seno žinomas aludariais ir geru stipriu alumi. Todėl neatsitiktinai tarybiniais laikais čia buvo pradėta gaminti biržietišką alų, buvo atidarytas alaus muziejėlis. Dvarvietę puošia dvi skulptūros. Medinė vaizduoja garsųjį Žaldoką – aludarį iš Boriso Dauguviečio pjesės „Žaldokynė“. Kita – meninis skulptorinis akcentas – J. Lebednyko „Kaktusas“. Dvaras dabar yra privatus, muziejus kol kas uždarytas, tačiau čia vėl gaminamas pagal senovinius receptus, nepasterizuotas „Butatų dvaro“ alus. Priimami lankytojai ir degustatoriai.