VITEBSKAS (Віцебск, srities ir rajono centras)

Vitebsko miestas įsikūręs prie sraunios Dauguvos upės, kuri lėmė jo spartų augimą. Iš šonų senąjį miestą ribojo dar dvi nedidelės upės: iš šiaurės – Vidba, nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas, ir Ručajus (liet. „Upeliukas“), tekėjęs iš pietinės miesto sienos pusės.

Nuo 974 m. minimas miestas įsikūrė IX–X a. rytų slavų krivičių užimtose žemėse, nuo seno gyventose lietuvių. Pasak tradicijos, Vitebskas buvo įsteigtas Kijevo kunigaikštienės Olgos. XI a. jis buvo svarbus Polocko kunigaikštystės centras su strategiškai svarbia pilimi, o vandens kelias prekybos ryšiais jungė miestą su daugeliu kraštų – nuo Skandinavijos iki Graikijos. Vitebsko pilis buvo pastatyta ant aukštos kalvos, kuri, panašiai kaip ir Vilniuje, turėjo aukštutinę ir žemutinę dalis. 1101 m. miestas tapo savarankiškos Vitebsko kunigaikštystės sostine.

Nuo XIII a. pradžios miestas buvo intensyviai puldinėjamas lietuvių. Nuo 1320 m. Vitebsko kunigaikštystę valdė Algirdas ir jo šeimos nariai, vitebskiečiai dalyvavo 1348 m. lietuvių kautynėse su Vokiečių ordinu ties Strėva. XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas panaikino Vitebsko kunigaikštystę ir pradėjo miestui bei sričiai skirti savo vietininkus. XVI a. pradžioje Vitebskas tapo vaivadijos centru, 1597 m. Zigmantas Vaza suteikė jam miesto savivaldos teises. XVI a. miestas kentėjo dėl karų su Maskva (1502–1536, 1562–1568), buvo stipriai nusiaubtas.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tradiciškai stačiatikių gyvenamame mieste fundavo parapinę katalikų bažnyčią. XVII a. amžiuje Vitebske virė aktyvus religinis gyvenimas, buvo pastatyta keletas skirtingų konfesijų sakralinių pastatų. Aukštutinės pilies teritorijoje stovėjo Šv. Mykolo bažnyčia, o Žemutinės pilies teritorijoje buvo dar trys – pranciškonų, stačiatikių ir unitų – šventovės. Sudarius bažnytinę uniją ir įsiplieskus labai stipriai nesantaikai tarp unitų ir stačiatikių, 1623 m. stačiatikiai Vitebske nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių, o jo kūną įmetė į upę. Dėl šio nusikaltimo valdovas atėmė iš Vitebsko miesto teises ir privilegijas, jos buvo grąžintos 1644 metais. 1654 m., po ilgos apgulties, miestas buvo užimtas maskvėnų kariuomenės, bet po 1667 m. sudarytos taikos vėl grąžintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Per Šiaurės karą, 1708 m., Petro I įsakymu Vitebskas buvo sudegintas, vėliau patyrė nuosmukį ir ilgą laiką negalėjo atsigauti. 1772 m., per Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą, atiteko Rusijai, 1924 m. buvo prijungtas prie Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos, dar ne kartą siaubtas ir griautas. Po Antrojo pasaulinio karo iš naujo atstatytas. Dabar Vitebskas – vienas stambiausių Baltarusijos pramonės ir prekybos centrų.

XVII–XVIII a. Vitebskas, kaip svarbus administracinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras ir savivaldus miestas, išsiskyrė vienuolynų gausa. 1637 m. Smolensko vaivada Aleksandras Gosevskis fundavo Vitebsko jėzuitų rezidenciją (nuo 1682 iki 1820 m. – kolegija; mokykla veikė nuo 1648 m., vaistinė – nuo 1697 m.). 1675 m. Vitebsko vaivada Jonas Antanas Chrapovickis turgaus aikštėje fundavo bernardinų vienuolyną su Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatų kompleksas nugriautas XX a. 4-ajame dešimtmetyje). 1682 m. Vitebsko pavieto žemės teismo raštininkas Adomas Pranciškus Kisielius fundavo bazilijonų vienuolyną su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) katedra, kuri buvo pastatyta palaimintuoju paskelbto Juozapato Kuncevičiaus žūties vietoje, prie turgaus aikštės. Vienuolyno pastatai iš pradžių buvo mediniai, po gaisro XVIII a. viduryje ir antroje pusėje pastatyti mūriniai, o 1772 m. buvo baigta ir puošni barokinė katedra. Šis kompleksas buvo svarbus bazilijonų dvasinis centras. Po valstybės padalijimo bazilijonų vienuolynas 1799 m. buvo uždarytas, katedra su vienuolyno pastatais atiteko stačiatikiams, sovietų valdžia kompleksą nusavino. Iki mūsų dienų išliko tik du vienuolyno korpusai (vienas jų, Krylovo gatvėje, priklauso Vitebsko stačiatikių vyskupijai, o kitame, greta katedros, Politechničeskaja gatvėje, įsikūrusi Staklių gamybos kolegija). 1936 m. katedra buvo susprogdinta, 2000–2010 m. atstatyta ir veikia kaip stačiatikių šventovė.

XVIII a. mieste stovėjo bernardinų, jėzuitų, dominikonų, trinitorių, pijorų bažnyčios su vienuolynais, unitų ir stačiatikių cerkvės, kurių bokštai buvo matyti iš tolo. Miestas nukentėjo nuo gaisrų, siautusių 1680, 1708, 1733 ir 1752 m., todėl ir dauguma atstatymo darbų vyko XVIII a. viduryje. Manoma, kad prie daugelio bažnyčių atstatymo darbų prisidėjo iš ↑ Vilniaus atsikėlęs architektas Juozapas Fontana (Vitebske dirbo 1745–1766 m.), todėl dauguma bažnyčių įgijo Vilniaus baroko architektūros mokyklos pastatams būdingą išvaizdą. Jo projektuota unitų Viešpaties Prisikėlimo cerkvė turgaus (Rotušės) aikštėje. Ji 1936 m. nugriauta, XXI a. pradžioje atstatyta ir veikia kaip stačiatikių šventovė.

1752–1775 m. buvo pastatyta ir mūrinė Vitebsko miesto rotušė, kurią sudarė dviejų aukštų korpusas su centre iškilusiu keturių tarpsnių bokštu, užbaigtu smaile. 1911 m. rotušė buvo perstatyta, iškeltas trečias aukštas, pastatyta naujų korpusų, todėl ji įgijo masyvaus statinio tūrį. Dabar joje veikia Kraštotyros muziejus.

1633 m. įsteigto stačiatikių vienuolyno vietoje 1760 m. buvo pastatyta baroko stiliaus su ankstyvojo klasicizmo bruožais stačiatikių Dievo Motinos Globos cerkvė. Rekonstruota 1847 m., išliko iki šių dienų. XVIII a. viduryje statyta trinitorių vienuolyno bažnyčia, XIX a. antroje pusėje perdaryta į cerkvę, išliko su dalimi vienuolyno pastatų. Kairiajame Dauguvos krante stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai cerkvė, sumūryta XII a. pirmoje pusėje, vėliau daug kartų perstatinėta. 1619 m. atiteko unitams. Nuo 1832 m. grąžinta stačiatikiams.

1633 m. įsteigto stačiatikių vienuolyno vietoje 1760 m. buvo pastatyta baroko stiliaus su ankstyvojo klasicizmo bruožais stačiatikių Dievo Motinos Globos cerkvė (dab. Kazanės Dievo Motinos cerkvė). Rekonstruota 1847 m., išliko iki šių dienų.

Jolita Liškevičienė, VITEBSKAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 382–386.