VIJA (Yvija, Iўе, Gardino sritis, rajono centras)

Miestelis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a. pirmos pusės, kai čia buvo didžiojo kunigaikščio valda. Nuo XVI a. pradžios iki 1654 m. Viją valdė Kiškos. Jono Kiškos laikais, XVI a. antroje pusėje, čia buvo vienas svarbiausių antitrinitorių centrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vėliau miestelis priklausė Hlebavičiams, Sapiegoms, Tyzenhauzams.

Mstislavlio vaivada Mikalojus Kiška 1631 m. prie XV a. statytos Šv. Petro ir Pauliaus šventovės fundavo bernardinų vienuolyną. Jis čia veikė iki 1858 m., kai caro valdžios įsakymu buvo uždarytas. 1760–1776 m. bernardinai Vijoje pasistatė naują vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, kurios architektūros formos primena to meto ↑ Vilniaus šventoves. Interjerą puošia šeši vertingi XVIII a. antros pusės altoriai. Šalia bažnyčios yra XVII a. statytų vienuolyno pastatų fragmentų (vakarinis korpusas ir dalis rytinio). Interjere išliko vertinga XVII a. krosnis, puošta augalinių ir geometrinių ornamentų kokliais. 

Vijos miestelio dalyje, vadinamoje Muravščyzna, verta apžiūrėti medinę, 1884 m. statytą totorių mečetę ir greta esančias kapines – mizarą. Pirmieji totoriai Vijoje apsigyveno dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tačiau ir šiandien čia gyvena daug totorių tautybės žmonių. Vijos šventovė – vienintelė iki mūsų dienų veikianti totorių mečetė dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Dalia Klajumienė, Vija, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 375.