Žagarė — vienas iš didžiausių šiaurinės Lietuvos miestų, išsistatęs prie Švėtės upės (kairysis Lielupės intakas, 123,2 km ilgio), 45 km j š. nuo Šiaulių, prie pat Latvijos sienos. Ši upė Žagarę dalija į du atskiru miestu: Senąją Žagarę ir Naująją Žagarę. Abidvi vietovės yra senos ir turi įdomią praeitį.

Žagarės istorija. Žagarės praeitis glaudžiai rišasi su dviem piliakalniais. XIII a. istorijos šaltiniai mini Raktės ir Žvelgaičio pilis. Manoma, kad XII—XIII a. Rakte buvo stiprus žemgalių punktas. XIII a. ši pilis sėkmingai priešinosi kalavijuočiams. Paimti Rakte buvę sunku, nes piliakalnio šlakai labai statūs, o žiemos metu apledėję. Tik badas privertęs žemgalius išeiti iš Raktės. Raktuvėnai 1289-1290 metų žiemą traukęsi į Lietuvos gilumą. Paimtus į nelaisvę žemgalius vokiečiai vežę į Mintują.

Kalbininkas prof. Kazys Būga mano, kad XIII a. Žagarė su apylinkėmis priklausiusi Žemgalių (Žiemgalos) sričiai. Jų kalba buvusi artimesnė latvių kaip lietuvių kalbai. Iš 1323. V. 26 laiško fratribus minoribus matome, kad tada žiemgaliai dar savąja kalba kalbėjo, nes Gediminas rūpinosi jiems gauti žemgališkai mokantį kunigą. Pats D.L.K. Gediminas savo titulų tarpe vartojo ir Žiemgalos kunigaikščio vardą (dux Semigalliae). Jam priklausiusi pietinė Žiemgala, t.y. ir dabartinės Žagarės sritis. Ilgainiui šiauriniai žiemgaliai sulatvėjo, pietiniai sulietuvėjo. Lietuviška įtaka nesustojusi ties dabartine Latvijos siena, persimetusi ir Žiemgalos dalin, kuri šiandien latviška. 1956 m. Žvelgaičio kalną Žagarėje tyrinėjo Šiaulių „Aušros" muziejaus archeologai, ištyrę 50 m2 plotą. Rastos sudegusių XI-XIV a. medinių pastatų liekanos.

Raktuvės, arba Raktės kalne buvusios senos kapinės, piliakalnis. Prof. K. Būga jo vardą kildina iš žiemgalių bei latvių žodžio rakt(i); tai lietuviškai reikštų kasti. Latviai kalną vadina Rakte. XIII a. istorijos šaltiniai Raktuvę vadina Recketen, arba Ratten, vardu. Vienas 1426 m. dokumentas — Rattowscher-bergh. XIII a. prie Raktės pilies įvykusios smarkios lietuvių kautynės su Livonijos ordino kariais; jas laimėję lietuviai. Tų laikų įvykiai rišami su istoriškuoju ar legendiniu lietuvių vado kunigaikščio Žvelgaičio vardu. Jis sėkmingai kovojęs su vokiečiais, įsiverždamas ne tik į dabartines Latvijos, bet ir Estijos žemes. Kalavijuočiai jo bijoję. Tačiau kartą užpuolę jį grįžtant iš Estijos ir iš pasalų nužudę.

Žagarės miestas ar šiaip jau gyvenvietė pradėjusi kurtis piliakalnių papėdėse. Vytauto Didžiojo laikais čia buvusi druskos muitinė. XV a. Žagarę valdė Sirutavičiai. 1495. VII. 6 D.L.K. Aleksandras, Mikalojaus Sirutavičiaus prašomas, suteikė Žagarei privilegiją ruošti turgus ir laikyti smuklę. Tada Žagarės būta kiek didesnio miestelio, ir jame gyveno kiek pirklių. 1604. IV. 4 Vilniaus vai¬vada Mikalojus Kristupas Radvila įsakė imti muitą už prekes, atvežamas iš užsienio Žaga¬rės pirklių. 1523 ir 1528 m. atsirado bažnyčios, tačiau nežinia, ar jos buvo pirmosios. 1687 m. karalius Jonas Sobieskis leido N. Žagarei ruošti 4 prekymečius, o 1718. XI. 25 Augustas II turgų ir tris prekymečius. Žagarei buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Švedų karai palietė ir Žagarę. 1703. I. 3 jų majoras Menter su 200 pėstininkų ir 75 raiteliais žygiavo Žagarės link, du kartus sumušė lietuvių raitelius (apie 400 vyrų) ir paėmė Žagarėje įruoštą Oginskio maisto sandėlį.

D.L.K. laikais Žagarės miestas su apylinkėmis priklausė Šiaulių ekonomijai. 1769 m. ekonomijos valstiečių judėjimas buvo palietęs ir Žagarę. Šiuos įvykius mūsų dramaturgas Balys Sruoga gražiai pavaizdavo savo dramoje „Apyaušrio dalioje": veiksmas vyksta Žagarės apylinkėse, bažnyčios šventoriuje ir ant Žvelgaičio piliakalnio. Be ko kita, poetas sukūrė; ir gražią dainą apie kunigaikštį Žvelgaitį:

Amžių pradžioje bekraitėj,
Din-dan, din-dan, Buvo kunigas žvelgaitis,
Din-dan, dali-ndan.
Apie galią jo ir narsą
Din-dan, din-dan, Per pasauli skrido garsas,
Din-dan, dali-dan.
Kai jis Estijon žygiavo,
Din-dan, din-dan, Kuršas baimėj pažaliavo,
Din-dan, dali-dan.
Grįžo lobiu apsikrovęs,
Din-dan, din-dan, Girioj gudas jį nukovė,
Din-dan, dali-dan.
Kai žemelė jį apklojo
Din-dan, din-dan, Lietuva visa raudojo,
Din-dan, dali-dan.

1769 ra. vasarą Žagarės apylinkės valstiečiai pradėjo bruzdėti prieš Tizenhauzų uždėtas aukštas prievoles. Pirmieji sukilo Linkaičių kaimo gyventojai: jie nugalėjo prižiūrėtojus, užpuolė Žagarės palivarką, nuginklavo dvaro policiją. Neradę dvaro valdytojo namie, suėmė jį pasislėpusį bažnyčioje. Sukilėlių vadžia išsilaikė apie 3 mėnesius, kol buvo nugalėta. Vyriausybė jiems nebuvo gailestinga: sukilusių valstiečių vadovas Pauga buvo gyvas įpintas į ratą ir nukankintas. Buvo nubausti ir kiti vadovai. Iš 1769. X. 30 ekonomijos administracijos kaltinimo suimtiesiems sukilėlių vadams bei skundo Kauno pilies teismui matyti, kad Žagarės miesto magdeburgija, turėdama savivaldos teises ir, matyt, mažiau apkrauta prievolėmis, sukilėlių nepalaikė, nes kaltinimo akte rašoma: ... „ar yra (skundai) nuo vyresnybės Žagarės, Joniškio, Šiaulių bei Gruzdžių ir Šiaulių bei Joniškio magdeburgijų. Šios pačios ant anų (sukilėlių) skundžiasi, jog tai buvę bedieviški maištininkai, žmogžudžiai, užpuolikai, susibičiuliavę galvažudžiai, taigi ne dėl prispaudimo sukilo".

D.L.K. gyvenimo pabaigoje, 1765—1796 m., Žagarės būta didesnio miesto. Tada čia veikė ir žydų organizuotas kahalas; jie vertėsi prekyba ir amatais. Žagarė buvo didelis arklių prekybos centras; nemaža parduodamų arklių būdavę kitose vietose pavogti.

1862 m. Žagarėje jau būta kiek pramonės: plunksnų, basonų, drobės baltinimo, vilnonių dirbinių, vaškinių žvakių fabrikėliai bei gamyklos, tais metais pagaminusios prekių už 7042 rb. 50 kp. Gaminiai buvo pardavinėjami vietoje ir kaimyninėse mugėse.

1794 m., sukilimo prieš rusus metu, Žagarėje sukilėlių milicija sumušė rusus. Iš čia karinės operacijos buvo išplėstos Baltijos pajūriu.

1848 m. Žemaitijoje siautusi choleros epidemija skaudžiai palietė Žagarės miestelėnus. Per du nepilnu mėnesiu čia mirė 973 žydai ir 6 krikščionys. Apie šią epeidemiją (ir apie anksčiau siautusias maro epidemijas) yra išlikę įvairių pasakojimų.

Iki 1880 m. S. Žagarės miesto reikalus tvarkė Šiaulių miesto dūma. 1880 m. įsteigta Naujosios Žagarės miesto valdyba. Nuo tada miestas pradėjo smarkiai augti. 1861 m. buvo tik 4185 gyventojai, o 1914 m. siekė 14.000. Žagarę iškėlė mugės, į kurias suvažiuodavo daug pirklių ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš Rusijos, Lenkijos, Anglijos ir Vokietijos. Pirkliai ir žagariečiai darydavo didžiulę prekių bei piniginę apyvartą. Kūrėsi ir pramonė. 1857 - 1859 m. veikė sagų dirbtuvė. 1860 m. N. Žagarės dvare įkurtas basono ir kaspinų fabrikas, kuriame dirbo per 30 darbininkų. Jau prieš I pasaulinį karą Žagarėje buvo elektros jėgainė. Buvo vandens ir garinis malūnas (vienas jų buvo kontoros dvare, kitas Butlieriaus dvare). Švėtės upėje buvo užtvenkti du didžiuliai prūdai. Trečioji mažesnė (vadinama Ezergailio) užtvanka buvo toliau aukštupyje. Žagarės dvarą su kitomis nuosavybėmis valdė Nariškinai. Pasakojama, kad iš jų garsios giminės kilęs ir Rusijos caras Petras I. Be ko kita, Nariškinai turėjo rezidenciją ir Londone, Kensingtono kvartale. Nariškinai įruošė didžiulį gražų parką.

Kada Žagarėje atsirado R. katalikų bažnyčios, tikrų žinių nėra. Elenchaus duomenimis 1523 m. karalius Žygimantas III pastatęs N. Žagarėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Priklausė Joniškio dekanatui; 1936 m. apjungė 4782 katalikus. Jai priklausė Juodeikių filijinė bažnyčia ir Raktuvės kapinių koplyčia, statyta 1796 m.
1528 rn. Sirutavičius pastatė bažnyčią S. Žagarėje. 1936 m. ji apjungė 2658 katalikus.

Žagariškiai amžių būvyje buvo aktyvūs kovotojai prieš rusų priespaudą. 1863 m;, sukilimas čia turėjo aiškų lietuvišką charakterį. Iš tų laikų yra išlikę kai kurių Žagarės valsčiaus teismo dokumentų (Kninga dekretu walsczioniszka suda Naujos Žagarės walscziaus). Visi dokumentai rašyti lietuviškai.

Lietuviu tautinis sąjūdis prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Spaudos draudimo laikais lietuviškas draudžiamas knygas nešdavo knygnešiai; Žagarė buvo vienas iš knygnešių rinkimosi punktų. Be kitų, energingai veikė knygnešys Motiejus Slančauskas, rinkęs ir tautosaką. „Aušros" laikais įkurta Atgavos draugija.

1895 m. Žagarės mokykloje lietuviai pakabino Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą ir privertė vikarą kun. Čiapą jį pašventinti. Tai labai nepatiko rusams. Po savaitės atvyko speciali tardymo komisija, paties gubernatoriaus vadovaujama. Tardė apie 30 lietuvių; vieni jų buvo nubausti piniginėmis, kiti arešto baudomis. Žagariečiai nenusileido, skundėsi vidaus reikalų ministeriui ir bylą laimėjo; paveikslas paliko mokykloje. Tuo tarpu Žagarės valsčiaus valdybos būstinėje kabojo rusiška ikona, prie kurios smilko alyvos lemputė. Gudriems žagariečiams pavyko ją perkelti į cerkvę.

1903. X. 10-12 Nariškino dvare suruošta pirmoji Žagarėje žemės ūkio ir namų pramonės paroda, sutraukusi daug lankytojų ir paskatinusi žmones geriau ūkininkauti, taikyti modernias mašinas, darbo įrankius, auginti geresnius galvijus.

1905 m. įvykiai rado platų atgarsį Žagarėje. 1905. VII. 25 S. Žagarėje susirinko keli šimtai žmonių, daugiausia jaunimo, ginkluoto šautuvais ir pistoletais. Susirinkimo dalyviai, dainuodami revoliucines dainas, patraukė į N. Žagarę. Jų priešakyje ėjo ūkininkai Petras Zilbertas, Mitrevičius, Štelkė, Gedaminskas ir Aleksas Kučinskas. Revoliucionieriai šaukę: „Nereikia mums rusų caro, valio prezidentas, šalin patvaldystė, šalin valdžia!" Minia nešė tris vėliavas su atitinkamais įrašais lietuvių, latvių ir žydų kalbomis. Perėję į N. Žagarę ir nužygiavę iki liuteronų kapinių, grįžo į S. Žagarę. Buvo nuverstas „staršina". nuginkluota policija, paskirta lietuviška policija ir įkurta Žagarės lietuvių respublika, gyvavusi porą savaičių, kol atvyko 100 kazokų dalinys, atsigabenęs net patrankas. Jų šūviai sugriovė namus, kur rinkdavosi revoliucionieriai. 1905. XI. 28 sukilėlių minia įsiveržė į dvarininko Nariškino sodybą, paėmė ginklus ir kai kuriuos daiktus. Ūkvedys Opackis paprašė Kauno gubernatorių atsiųsti į Žagarę kariuomenės. Tuo metu Londone buvojęs Nariškinas telegrafavo Kauno gubernatoriui: „Tūkstantinė minia įsiveržė į namus Žagarėje, viską sulaužė, paėmė ginklus. Prašau apsaugos". 1906. I. 15 rotmistras Osten pranešė Kauno gubernatoriui, kad jo eskadronas suėmęs Žagarėje 12 nusikaltėlių. Buvo suimta ir daugiau, tačiau daliai vadovų pavyko pabėgti į Ameriką. Suimtieji buvo laikomi Šiaulių kalėjime, kur kentė kietą režimą, buvo žiauriai tardomi, mušami, kankinami. Kartą į kalėjimą atnešė caro portretą ir pasiūlė jį „atsiprašyti", einant prieš jį keliais ir bučiuojant kojas. Iš suimtųjų teatsiradęs vienas, kuris bučiavęs, tačiau ne į kojas, o į barzdą. Už tai jį prižiūrėtojai sumušė. Suimtuosius kalino pusę metų; daugelis per tą laiką nustojo sveikatos. Kalinius rūpestingai globojo dvarininkė Zubovienė, būdama jiems lyg motina: atveždavo maisto, drabužių ir užtardavo tardymo metu. 1905— 1910 m. Žagarėje gyveno ir gydytojo praktika vertėsi dr. P. Avižonis, aušrininkas, stiprinęs lietuvišką veiklą. 1905. VIII. 7 Vembergo namuose suruoštas pirmas lietuviškas vakaras, kurio pelnas paskirtas beturčiams. Vaidino „Amerika pirtyje". Po vaidinimo dar dainavo choras. Tačiau dainos nebuvo vykusios; mat, žagariečiai, nepasitikėdami savimi, pasikvietė į talką joniškiečius ir su jais drauge dainavo, net be bendros repeticijos. Žagarę lankydavo ir L. Jakavičiaus vaidintojų trupės. 1907. VIII. 20 vakaro pelnas paskirtas pavargėliams šelpti.

Po 1905 m. įkurtas vartotojų kooperatyvas (1808 m. buvo 113 narių). Įsteigtas Blaivybės draugijos skyrius, choras, skaitykla su biblioteka.

Mokykla Žagarėje buvo jau 1600 metais. 1621 m. ji buvo apleista, bet 1635 m. vėl veikė; mokė jėzuitas M. Galminas. Vysk. M. Valančiaus laikais buvo parapinė mokykla (1853 m. lankė 22 mokiniai). Vėliau ji buvo uždaryta, ir jos vietoje įsteigta rusiška mokykla. Iš senų laikų prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios buvo prieglauda, žmonių vad. ubagynu.

Žagarės miesto augimą nustelbė Joniškis, tapęs geležinkelio stotimi (I pasaulinio karo metu vokiečių okupacinė valdžia pravedė tarp Šiaulių ir Mintaujos geležinkelį pro Joniškį).

Po I pasaulinio karo, nustatant Lietuvos-Latvijos sieną, latviai turėjo tendencijų Žagarę priskirti prie savo valstybės.

Nepriklausomybės metais Žagarė atsidūrė pačiame pasienyje ir nebeturėjo didesnės ekonominės reikšmės, nes prekyba su Latvija sustojo. Tačiau ji liko gyvu pasienio lietuvių kultūriniu centru. Buvo dvi katalikų bažnyčios bei parapijos, evangelikų liuteronų parapija, stačiatikių cerkvė, kelios žydų sinagogos (savo laiku jų buvo net septynios), baptistų, adventistų, biblijos tyrinėtojų maldos namai. Buvo 3 pradžios mokyklos, vidurinė mokykla (vėliau išaugusi į gimnaziją), mokytojų kursai ir daug šiaip įvairių kursų, liaudies universitetas, kino teatras; buvo įrengtą gera (Kvedaro) salė vaidinimams bei susirinkimams su nuolatine scena, specialiais kambariais vaidintojams užkulisyje, dekoracijų patalpomis, rūbine, bufetu ir kt. Teatro srityje platų barą išvarė „Varpo" vaidintojų draugija, pastačiusi ir sunkesnių veikalų. Mokytojų sąjunga buvo įsteigusi knygyną (krautuvę), buvo kelios bibliotekos, daug kultūrinių, jaunimo ir ekonominių organizacijų. Greta jų ypač pažymėtinas mokytojo Jono Kirlio lietuvių spaudos muziejus. Kirlys buvo didelis lietuviškos knygos bei šiaip spaudos mylėtojas. Spaudą pradėjo rinkti būdamas dar mokiniu, 1908 m. Pirmą kartą savo surinktus eksponatus viešai parodė žemės ūkio parodoje Kaune, išstatydamas 750 pavadinimų. Iš pradžių rinkinius laikė privačiame bute, bet 1935 m. muziejui buvo paskirta buv. Nariškino dvaro pirtis. Iš 10 kambarių 9 paskirti spaudai, o 1 kitoms senienoms. Buvo sutelkta apie 8000 eksponatų, iš jų 3197 atskirų lietuvių spaudos pavadinimų pavyzdžiai bei komplektai. 1940 m. rinkiniai pervežti į Kauno centrinę biblioteką, kur jie ir dabar tebėra.

Žagarėje veikė keli sporto klubai; čia buvo ir stipriausia Šiaurės bei Vakarų Lietuvos futbolo komanda, rungtyniavusi net Mintaujoje ir dažnai laimėdavusi prieš latvių panašias komandas.

Žagarei buvo suteiktos antraeilio miesto teisės. Miesto reikalus tvarkė gyventojų rinkta taryba su burmistru priekyje. 1923 m. buvo 480 gyvenamųjų namų ir 4730 gyv., 1935 m.— 4896, 1939 m. — 5443 gyventojai. Buvo miesto ir valsčiaus savivaldybės, apylinkės teismas, notariatas, policijos nuovada, paštas, rajono agronomas ir kt. administracinės ištaigos. Gyvai reiškėsi kooperatyvai: pieninė, smulkaus kredito draugija, lietuvių ir latvių vartotojų bendrovės; buvo keliasdešimt privačių krautuvių, užkandinių, alinių. Suorganizuota veikli savanorių ugniagesių komanda (apie 100 vyrų), įsigijusi gesinimo priemones ir gražią uniformą. Apie 1940 m. Amerikos lietuvis K. Jokūbaitis prieglaudos statybos reikalams buvo paskyręs 27.000 litų.

Žagarėjo buvo ir kiek pramonės, daug amato dirbtuvių. Pačiame mieste buvo du vėjiniai malūnai (vienas Senojoje, kitas Naujojoje Žagarėje). Vėliau malūnas buvo įruoštas ir Bružo dvare.

Okupacijų metais Žagarė skaudžiai nukentėjo. Bolševikai ištrėmė ar nukankino daugelį žagariškių, vokiečiai išnaikino žydus.

1950-1959 m. Žagarė buvo virtusi rajono centru. Rajonas apjungė 19 kolchozų ir 1 sovchozą. Tačiau rajonas nepateisinęs savo egzistencijos ir buvo panaikintas. Žagarė priskirta Joniškio rajonui. 1959 m. buvo 3823 gyv. (1658 vyrai ir 2165 moterys), 1962 m.— 3600, 1963 m. — 3500 gyventojų. Yra vidurinė, pradžios ir darbo jaunimo mokyklos, bolševikų kultūros namai, kino teatras, malūnas, pramkombinatas, artelė „Metalas", kelios nedidelės įmonėlės.
Žagarės evangelikų liuteronų parapija nebeminima 1959 m. Lietuvos protestantų parapijų sąraše. 1960 m. į Naująją Žagarę bolševikai ištrėmė Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių. 1945-1947 m. Žagarės-Joniškio-Skaisgirio miškuose veikė lietuviai partizanai, sudarę kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę ir pridarę daug nuostolių okupantams.

Žagarės miestas įsikūręs vaizdingoje vietoje, prie Švėtės upės. Iš šiaurės ir pietų jį supa ozų tipo kalvos. Negiliai žemėje ir net paviršiuje iškyla dolomitų sluoksniai. Po pačia Žagare dolomitai tėra 0,5-1 m gylyje. Prie miesto, palei Švėtės upę, buvo įruoštos dolomitų laužyklos; čia jų sluoksniai 4-6 m . Jų spalva gelsvai pilka. Šie akmenys naudojami statybai ir kalkių, cemento gamybai. Iš jų pastatyta ir Senosios Žagarė bažnyčia.

Įdomus Žagarės Senamiestis su kreivomis ir siauromis gatvelėmis. Žagarė daugelį kartų degė, ir ilgainiui miesto centras išsistatė mūrinis. Aplink turgavietę ir jos viduryje buvo dvi eilės krautuvių, kur vyko gyva prekyba.

Seniausi kultūros paminklai Žagarėje yra jau minėti Žvelgaičio ir Raktuvės (Raktės) piliakalniai, kuriuose randama senovės liekanų. Raktuvės piliakalnis buvo ir N. Žagarės parapijos kapinės. Iš čia kilę ir žagariečių posakiai: „Jau eisiu, eisiu į Raktuvę", „Palaidojo (pakavojo) Raktuvėje", „Nulydėjo į Raktuvę". Kai Raktuvės kapinės buvo perpildytos, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo pradžioje jas uždarė ir netoli esančioje lygumoje atidarė naujas (tarp Raktuvės ir Žvelgaičio, arti Švėtės). 1796 m. Raktuvės viršūnėje pastatyta koplyčia, kurioje vėlinių dieną buvo laikomos pamaldos. Žvelgaičio piliakalnis buvo virtęs jaunimo pasilinksminimo vieta. Bolševikų spaudos pranešimais piliakalnis esąs gerokai apgadintas. Keletas padavimų išliko iki mūsų dienų. Pagal juos piliakalnio viršūnėje stovėjusios kunigaikščių Žvelgaičio, Margio, Mindaugo, Vytauto pilys.

Abidvi R. katalikų bažnyčios mūrinės, tinkuotos, baltai dažytos; šventoriai aptverti aukštomis mūrinėmis tvoromis, kuriose įruoštos Kryžiaus kelių stotys. Senosios Žagarės bažnyčioje, po didžiuoju altoriumi, rūsyje, stikliniame karste, buvo laikomi palaimintosios Barboros Umiastauskaitės (žmonės vadino Barbora Žagariete) palaikai. Istoriko Z. Ivinskio surinktais duomenimis Barbora gyvenusi apie XVII a. vidurį ir mirusi jauna. Apie jos gyvenimą ir išgijimus prie jos karsto esą žinių Vilniaus vyskupų XVIII a. reliacijose. Barboros palaikai per ištisus šimtmečius gražiai išsilaikė rūsyje; jų nelietė nei švedai, nei prancūzai, nei vokiečiai bei cariniai rusai. Tiesa, pastarieji kartkartėmis uždarydavo palaikus ir apstabdydavo kultą. Vietos tikintieji ir iš tolimesniųjų vietų ją labai gerbė, laikė šventąja. Maldininkai eidavo keliais aplink karstą ir melsdamiesi prašydavo įvairių malonių, dažniausiai pagijimų. Bažnyčioje prie altoriaus ir ant sienų buvo prikabinėta daugybė votų (paauksuotų rankų, kojų, akių, ausų, širdžių) — tai padėkos ženklai už stebuklingus pagijimus. Palaimintosios Barboros kultas nepatiko bolševikams, ir jie 1963 m. palaikus nežinia kur išvežę. Dar prieš tai keturių gydytojų komisija juos tyrusi, skrodžiusi. Gyventojų tarpe pasklido žinia, kad buvusi rasta šimtmečiais nesunaikinta širdis, plaučiai ir kitos kūno vidaus dalys.

Rytinėje Žagarės miesto dalyje yra senas Žagarės dvaras, seniau priklausęs Šiaulių ekonomijai. Rusų carė Kotryna jį padovanojo vienam, iš savo favoritų — Nariškinui. Apie 1850 m. buvo pradėtas kurti Žagarės parkas, tačiau jo darbai buvo baigti tik XIX a. pabaigoje, apie 1898 m. Tada Nariškinas jį praplėtė ir sutvarkė. Parko įruošimo darbuose nuolat dirbę apie 50 žmonių. Jis buvo gražiai išplanuotas, iš užsienio atvežta daugybė retų medžių bei krūmų; įdomūs medžių spalvos deriniai. Parkas apėmė 63.25 ha plotą; įruoštas anglų stiliumi: su jojykla (maniežu), gyvenamaisiais namais. 1898 m. pastatyta stačiatikių cerkvė, greta jos mokykla, namas mokytojui gyventi ir tarnų namai. Žiemos metu parkas labai panašus į mišką.

Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis parko priskirta Žagarės miestui, o didesnioji palikta prie dvaro centro. Žemės reforma palietė ir Nariškinų dvarus bei miškus.
Buv. dvaro rūmuose buvo apie 60 kambarių. Nepriklausomybės metais čia įkurdinta vaikų prieglauda, progimnazija, mokytojų kursai. Parkas buvo aptvertas mūrine (skaldytų akmenų) tvora, vietos žmonių vadinama volu (nuo anglų wall). Buvo ir šiltadaržiai, kuriuose Nariškino laikais augino vynuoges. 1963 m. parke augo 140 medžių bei krūmų rūšių.

*) Nemažą dalį žinių apie Žagarę ir apylinkes suteikė Kazys Palčiauskas.

Iš B.Kvyklio knygos MŪSŲ LIETUVA