Pirmoji koplyčia Nemunėlio Radviliškyje buvo pastatyta.1719 metais. Ji buvusi ne toje vietoje, kur stovi dabartinė bažnyčia. Jos šventoriuje buvusios kapinaitės, kurios išlikę iki šių dienų.

Po 1755 metų pastatyta antroji medinė bažnyčia. Ji buvusi 10 x 5,5 sieksnių ploto, malksnomis dengta. Ji turėjo vieną altorių, be zakristijos, kuri paskui kunigo Jono Skapinavičiaus buvo pristatyta. Šventoriuje stovėjo varpinė.

Kai ši antroji paseno ar sudegė (nėra tiksliu duomenų), 1854 metais grafo Jono Tiškevi čiaus rūpesčiu ir lėšomis jau miestelio viduryje buvo pastatyta akmens mūro bažnyčia. Ją projektavo lenkų architektas J. Kosovskis. Statyba buvusi pradėta1848 metais. Savo sumanymui įgyvendinti architektas pasirinko lapidinę statyba.
Nemunėlio Radviliškio pasižymi šiomis savybėmis. Tik iš Lietuvoje esančiu panašių bažnyčių ji skiriasi tuo, kad yra netinkuoto akmenų mūro, turtingai dekoruota išorė: plytiniai piliastrai, langų apvadai, karnizai, priekin patrauktas platus trijų tarpsnių bokštas, virš durų įgaubta niša su Šv. Mergelės Marijos statula, virš kurios apskritas medalionas su girlianda. Bažnyčios ilgis 27 metrai, plotis 19 metrų, bokšto aukštis 25 metrai. Šventoriaus tvora ir vartų stulpai panašiai sumūryti kaip ir pati bažnyčia. Statinys yra eklektiškas, su klasicizmo žymėmis. Kampiniai piliastrai rustikuoti, frizai išryškinti stačiakampėmis nišomis, o karnizai smulkiais medalionais. Durys perdengtos trikampiu sandriku. Viršutinio tarpsnio angos, kaip ir navų sienų langai, turi apskritas arkas. Bokšto stogas piramidinis, su keturiais trikampiais frontonėliais. Viduje keturi pilioriai atskiria navas. Yra pagrindinis altorius ir du šalutiniai mūriniai altoriai.

1905 m. miestelio gaisras skaudžiai palietė ir bažnyčią. Buvo sugriautas virš didžiųjų bažnyčios durų stovėjęs bokštas. Varpai buvo nuimti, - tad išliko. Sudegė lubos, stogas, altorius, paveikslai, vargonai. Atstatymo darbai vyko pamažu.

Per pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia vėl gerokai nukentėjo. Vykdomi atstatymo darbai, kurie tęsėsi gan ilga laika, bet jau 1922 metais rugpjūčio 15 diena- Žolinės atlaidų metu- Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus leidimu, bažnyčia iš naujo pašventinta.

Pasakojamas toks įvykis: kunigaujant Adolfui Sabaliauskui, vienąkart vaikščiojant jam prie Apaščios upės, pasirodžiusi jam Švč. Mergelė Marija. Jos garbei kunigas Apaščios skardyje, netoli klebonijos, išmūrijęs tokia nišą iš akmenų ir klinčių, į kurią pastatęs Marijos skulptūrą. Žmonės tą vietą praminė mažuoju Lurdu ir ateidavo ten pasimelsti., atnešdavo gėlių. Karo metais Lurdas buvo sugriautas, o Marijos skulptūra išliko. Atstatinėjant po I pasaulinio karo bažnyčia, Marijos skulptūrėlė iš paupio kunigo Mykolo Jusio buvo perkelta į nišą virš didžiųjų bažnyčios durų, kur tebestovi ir dabar. Ši Marijos Nekalto prasidėjimo skulptūra laikoma stebuklinga, tik prie jos nėra jokių votų, kadangi labai aukštai. Skulptūra yra 1,3 metro aukščio, gelsvos spalvos, gipsinė. Marija stovi palenkusi galvą, sudėjusi rankas maldai. Skulptūra įtraukta į saugomų vertybių sąrašą.

Antrasis pasaulinis karas bažnyčia palietė dar skaudžiau. Pokario metais administratoriaus kunigo Stanislovo Žulio ir kitų rūpesčiu bažnyčios stogas buvo apdengtas lentelėmis, atstatytas bokštas- tik jau mažesnis ir trumpesnis, pastatytas naujas didysis altorius su ąžuoliniu kryžiumi.

Kalbant apie bažnyčia, reikėtų paminėti ir jos vertybes. Kai kurie liturginiai reikmenys, paveikslai turi išliekamąją vertę.

Vėliau, po kelių dešimtmečių, bažnyčia buvo remontuota: dažytas vidus, atnaujinant sienų dekoracijas, sudėtos parketo grindys. Vėlesniais metais prie bažnyčios atnaujinimo ir puošybos prisidėjo kunigas Vytautas Zakrys. Jo rūpesčiu pastatyta nauja mūrinė klebonija.

Vertas dėmesio faktas, kad nuo 1907 iki 1915 metų Nemunėlio Radviliškyje kunigavo Adolfas Sabaliauskas- Žalia Rūta. Tai kunigas rašytojas, vertėjas, tautodailininkas. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui kunigas pasitraukė. Vėliau parapijoje kunigavo Feliksas Dėdelė. Apie 1935-1937 metus atkeliamas į Nemunėlio Radviliškio parapiją kunigas Titas Vinkšnelis. Jis dirbo ir karo metais. Kunigas Titas Vinkšnelis 1949 metais buvo areštuotas , pasodintas į kalėjimą, vėliau ištremtas į Sibirą. 1956 metais grįžo iš tremties. Kunigavo Rokiškio rajone. Pokario metais parapijai vadovavo kunigas Stanislovas Žulys. Jis vykdė bažnyčios atstatomuosius darbus. Kunigas mirė ir palaidotas bažnyčios šventoriuje. Toliau parapijai vadovauja kunigai Kazimieras Grinius. Po jo kunigauja Povilas Varžinskas. Šis kunigas pasitinką į tremtį į Nemunėlio Radviliškį atvykusi Vincentą Sladkevičių. Kuri laiką jie abu čia ir kunigavo. Paskui kunigas Povilas Varžinskas buvo iškeltas į Kriaunų parapiją. Tuo metu Vincentas Sladkevičius buvo tik kaip altaristas rezistentas, tad į parapiją dirbti buvo atkeltas kunigas Bronius Šukys. Jam mirus atkeliamas kunigas Butkus, kuris parapijoje neilgai kunigavo. Vėliau buvo jau leista visus reikalus tvarkyti tremtiniui vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Vyskupas Vincentas Sladkevičius Nemunėlio Radviliškyje gyveno 1959-1976 metais. Po vyskupo išvykimo į Pabiržės parapiją, po kurio laiko, buvo atkeltas kunigas Dubnikas. Jam išvykus parapijos klebonu paskiriamas Juozas Balčiūnas. Jis buvo paskutinis dvasininkas, dirbęs parapijoje tarybiniais laikais. Buvo iškeltas į Šilus. 1984 metais iš Šilų į parapiją atkeliamas biržietis kunigas Vytautas Zakrys. Mirė 1995 metais, palaidotas bažnyčios šventoriuje. Paskui kunigauja klebonas Zenonas Navickas, Raimondas Kazlauskas. Klebonas Andrius Šukys buvo paskutinis nuolatinai gyvenantis ir aptarnaujantis parapiją klebonas. Nuo 2011 metų gegužės mėnesio bažnyčia aptarnaujaBiržų dekanato kunigai.

Benjaminas Kairys
Tautinio paveldo tęsėjas