VIDIŠKĖS – XIV-XX a. PIRMOJE PUSĖJE

Vidiškių žemės XV amžiuje priklausė Dūdų ir Petravų dvarams, kuriuos valdė giminaičiai Narbutai, Daugėlos ir Zavišos. Vidiškių dvaras pirmą kartą minimas 1675 m. Daugėliškio parapijos bažnyčios ir koplyčių inventoriuje. Vidiškių dvaras įvardijamas kaip Dūdų Vidiškių ( Widiszki Dud) Jau iš išrašų Lietuvos metrikoje ( LM 16-oji Teismo reikalų knyga) sužinome ir pirmąjį Vidiškių dvaro savivninką. 1689 m. vyko teisminis nagrinėjimas tarp Daugėliškio seniūno Felikso Paco ir Vidiškių dvaro savininko Starodubo teisėjo Jono Dzivelskio dėl Vidiškių dvaro užgrobimo ir nuostolių kompensavimo, kuriuos padarė Daugėliškio poseniūnis Kristupas Kučinskis, 1687 m. rugpjūčio 17 d. su savo žmonėmis užgrobdami vidiškių dvarą ir turtą. 1690 m. Viniaus vaivadijos padūmės rejestre yra įrašytas Vidiškių dvaras. Jį po Jono Dzivelskio mirties globoja Antanas Jašmontas ( Naugarduko išdininkas). Sulaukęs pilnametystės, dvaro šeimininku ( iki 1715 m. ) tampa Jono Dzivelskio sūnus Mykolas ( Starodūbo teisėjas) ir jo žmona Eleonora Kimbiraitė. 1720 m. Vidiškių dvaras jau priklauso Ašmenos poseniūnui Steponui Mykolui Franckevičiui. Dvarui priklausė šeši kaimai ir viensėdžiai. 1746 m. dvarą iš Stepono Franckevičiaus įsigijo Breslaujos rotmistras Jonas Kazimieras Ragoža. 1740 m. Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kazimieras Ragoža įvardijamas kaip Breslaujos rotmistras, vėliau Slonimo Breslaujos horodnyčius ir Breslaujos pilies vietininkas. 1791 m. Jonas Kazimieras Ragoža mirė ir dvarą paveldėjo jo sūnus Simonas. 1811 m. surašymo duomenimis Vidiškių dvarą jau valdo grafas Liudvikas Augustas Pliateris. Dvarą jis įsigijo iš Simono Ragožo sūnaus Juozapo. Grafas Liudvikas Augustas Pliateris buvo LDK ir Lenkijos karalystės valstybės sekretorius, valstybės turtų ir miškų generalinis direktorius. 1794 m. jis dalyvavo T. Kosčiuškos sukilime kaip generolo Juozapo Sierakausko adjutantas. Pralaimėjus sukilimui grafas Liudvikas Pliateris grįžo į Vidiškes ir vedė Mariją Bžostovską. Būtent Liudvikas Augustas Pliateris Vidiškių dvarą pavadino „Przyjazn“ ( Bičiulystė vardu). Dvaras ir kaimas taip buvo vadinamas net iki 1939 m. Kaminskiai Vidiškes, jau kaip Pšyjeznės dvarą įsigijo jau po 1820 m. Manoma, kad dvarą įsigijo arba Jonas Kaminskis arba jo tėvas Smolensko iždininkas Rafaelis Antanas Kaminskis.

Būtent Jonas Kaminskis ėmėsi didelių pertvarkymo darbų. Pagrindinis dvaro pastatas –rūmai buvo perstatytas. Beveik nepakitęs jis išlikęs ir iki šių dienų. Kaminskių laikais dvaras garsėjo vertingų baldų kolekcija, didžiule biblioteka. Deja, 1912 m. Jono Kaminskio anūkas Jonas Kaminskis buvo prieverstas dvarą parduoti. Kalbama, kad paskutinis dvaro savininkas buvo prislėgtas skolų dėl pomėgio lošti kortomis. Sklando net juokingos istorijos, kad jo tėvas Ignotas Kaminskis buvo įpareigojęs jį užbaigti Vidiškių bažnyčios statybą. Nuostabi neogotikinio stiliaus Vidiškių bažnyčia buvo baigta statyti 1906 m. Vietiniai žmonės pasakoja, kad Jonas Kaminskis skubėjo baigti statybą, todėl sumažino pagrindinio bokšto aukštį. Gal tai ir tiesa, nes bokštas atrodo šiek tiek žemokas, lyginant su grakščia bažnyčios konstrukcija. Bet kuriuo atveju, Jonas Kaminskis buvo priverstas išparduoti dvarą. Paskutinis dvaro savininkas Kaminskis buvo spalvota asmenybė. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad jis ir visiškai nusigyvenęs, pardavęs dvarą, nenorėjo iš jo trauktis. Neapsikentę dvaro darbininkai su visa lova išnešė poną ir paliko prie vieškelio. Tačiau tai tik pasakos. XX a. pradžioje daug dvarų bankrutavo ir turtingi pirkliai juos supirkdavo.

1912 m. dvarą įsigijo aristarchas Pimonovas, garsios Vilniaus sentikių šeimos atstovas. Pimonovų šeima, o tiksliau aristarcho sesuo Jelena Dorochova valdė dvarą iki pat nacionalizacijos 1940 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę teisės į Vidiškių dvarą buvo atkurtos Jelenos dukrai Verai Jegorovai. Sovietmečiu dvaras buvo beveik visiškai suniokotas. Iš dvidešimt dviejų 1940 m. nacionalizacijos akte minimų statinių išliko tik šeši ir tie, apgailėtinos būsenos.

2006-2008 m. buvo atlikta dvaro rekonstrukcija. Architektūrinius tyrimus ir rekonstrukcijos projektą atliko architektas A.Stalgys. Pavyko visiškai atkurti eksterjerą. Buvo atstatyti sunykę fasado lipdiniai, dekoratyvinės vazos, langinės ir kiti eksterjero elementai. 1820 – 1829 m. grafas J. Kaminskis perstatė senąjį L.Pliaterio dvarą. Deja, senųjų brėžinių, ar piešinių neliko. Dabartinis išorės vaizdas buvo atkurtas pagal senas nuotraukas, išlikusį seną brėžinį. Deja, dvaro viduje faktiškai nebuvo likę jokių originalių puošybos elementų. Rytinėje dvaro dalyje dar buvo išlikę keletas sienų puošybos fragmentų. Svečių miegamajame buvo išlikę krosnies fragmentai ( dabar restauruota), parketo fragmentai ( dabartinis parketo raštas atkurtas pagal senąjį). Pagrindinis architekto ir savininko uždavinys buvo atkurti originalias erdves ir patalpų funkcijas. Atkurta dvaro priemenė, susijungianti su didžiąją galerija. Iš priemenės patenkama į didžiąją svetainę, kurioje vykdavo didieji šeimos renginiai. Taip pat iš priemenės, galima patekti į mažąją svetainę, kuri buvo pagrindinė vieta šeimos laisvalaikiui. Didžioji galerija būdavo vieta, kur svečiai laukdavo pokylio. Joje buvo eksponuojamos šeimos relikvijos, portretai. Dvare buvo biblioteka ( dabar antrame aukšte) ir dešimt miegamųjų kambarių. Interjerų lipdiniai, puošyba atkurta pagal išlikusius pavyzdžius ir pagal panašių dvarų analogijas.

Didelis iššūkis dvaro savininkui ir architektui buvo atkurti autentišką dvaro atmosferą. Buvo apkeliauta daug Lietuvos ir užsienio dvarų. Deja, Lietuvoje nėra išlikusių dvarų, kuriuos savininkai būtų išsaugoje ir perdavę iš kartos į kartą kaip tai yra vakarų Europos šalyse. Lietuvoje dvarai arba paversti muziejais arba pramogų centrais. Vidiškių dvaro savininkas stengėsi apstatyme naudoti įvairių stilių baldus. Priemenė apstatyta ampyro stiliaus baldais. Šis stilius buvo populiarus imperatoriaus Napoleono laikais. Mažojoje svetainėje dominuoja neorokoko stiliaus baldai. Bibliotekoje vyrauja baroko stiliaus baldai, populiarūs XVII a. pabaigoje. Svečių miegamajame yra ir nebūdingų Lietuvos dvarams baldų - renesansinis kabinetas ( XVI a.).

Paveikslai taip pat labai skirtingų periodų. Didžiojoje svetainėje matome Nikolo Frangipane darbą „Madrigalo giedotojai“, sukurtą XVI a. Tuo tarpu bibliotekoje matome A.Foerbacho darbą „Kristaus apraudojimas“, sukurtą XIX a. ir kitų XIX a. autorių darbus.

Svarbią vietą dvarų interjeruose užimdavo taikomosios dailės darbai. Ir Vidiškių dvaras papuoštas originaliais XVII – XIX a. porceliano, bronzos ir sidabro dirbiniais.

AUTORIUS –ROMUTIS MATKEVIČIUS (MATUSA)