VALAŽINAS (Валожын, Minsko sitis, rajono centras)

Valažinas išsidėstęs kalvotoje vietovėje prie Valažinės upelio.

Vietovė žinoma nuo XV a. vidurio. Vėliau Valažiną valdė Jonas Manvydaitis, Albertas Goštautas, Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas ir vaikaitis Kristupas Radvila. Nuo 1614 m. ilgesnį laiką čia šeimininkavo Sluškos, vėliau – Denhofai, Čartoriskiai, Tiškevičiai. 1793 m. Valažinas buvo atplėštas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir prijungtas prie Rusijos.

1681 m. būsimasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvaro maršalka ir lauko etmonas Juozapas Boguslavas Sluška Valažine įsteigė bernardinų vienuolyną ir bažnyčią. Vienuolynas panaikintas 1854 metais. Buvusios Bernardinų bažnyčios vietoje dabar stovi katalikų Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta XIX a. pradžioje.

1782 m. pagal architekto Augustino Kosakausko projektą rūmų ansamblį pradėjo statydinti to meto Valažino šeimininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius. Ansamblis baigtas 1806 metais. Rūmai ir oficinos sugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau atstatyti. Klasicistinio stiliaus rūmų kompleksą sudaro patys rūmai, oranžerija ir oficinos, ribojančios paradinį kiemą. Rūmai yra ištęsto stačiakampio plano su cokoliniu aukštu ir paaukštintu portiku centre. Oranžerija perstatyta tarpukariu.

Aistė Paliušytė, VALAŽINAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 372–373.