Prieškarinis elenchus teigia, jog pirmoji Jono Daugirdavičiaus funduota šv. Petro ir Povilo bažnyčia čia buvo pastatyta 1500 m., o dabartinė — mūrinė — įrengta parapijiečių lėšomis 1902 metais. Užuguostyje saugomoje 1828 m. pradėtoje rašyti vizitacijų knygoje nurodoma, jog pirmutinės, neabejotinai medinės, bažnyčios statybos data nėra žinoma, o jos fundatorius vadinamas kiek kitaip — Dargevičiumi.

Toliau rašoma, kad, sunykus šiam statiniui ir jį nugriovus, toje pačioje vietoje nežinia kada ir kieno pastatyta nauja šventovė, matyt, atsiradusi jau XVII a. Daug tikslesnės žinios pateikiamos apie trečiąją bažnyčią, įrengtą 1776 m. LDK raštininkienės Teresės Radvilaitės Pacienės (1714 — 1780) lėšomis ir klebono Kazimiero Januškevičiaus pastangomis. Pušinė, dvibokštė, trisdešimt devynių uolekčių ilgio ir aštuoniolikos uolekčių pločio, su pusapvale apsida, ji gerokai pakeitė pirmykštę išvaizdą po to, kai 1818 m. audra nugriovė jos bokštus. 1899 m. Užuguostyje pradėta mūryti dabartinė, jau ketvirtoji bažnyčia.

DIEVO MOTINOS IR KŪDIKIOD PAVEIKSLO ISTORIJA. Šis paveikslas, prieš patekdamas į Užuguostį, spėjo pakeisti dvi vietoves buvusioje LDK teritorijoje. XVIII a. jis buvo Ščehlanos koplyčioje, priklausiusioje to paties pavadinimo dvarui. Koplyčion perkeltas iš Mogiliovo, kur tikriausiai ir nutapytas nežinomo vietos meistro. 1778 m. atgabentas į užbaigtą prieš dvejus metus Užuguosčio bažnyčią, paveikslas buvo iškeltas centriniame jos altoriuje. Dar XIX a. jis turėjo puošnų, paauksuotą drožybinį įrėminimą, palaikomą dviejų angeliukų. Paveikslą su ištaigingais kalinėto vario aptaisais, dviem sidabrinėmis karūnomis ir skeptru, matyt, atidengdavo tik švenčių metu, nes virš jo buvo nuleidžiamas bažnyčios globėjų šv. Petro ir Povilo paveikslas.

APRAŠYMAS. Dievo Motinos ir Kūdikio apdarus slepia XVIII a. metalo aptaisai, o visą foną — bordo spalvos audinys; matome atidengtus tik abiejų figūrų veidus, rankų plaštakas ir basą Kūdikio kojytę. Montuojant šį kūrinį naujosios bažnyčios altoriuje, buvo, deja, pašalintas XIX a. minimas jo įrėminimas. Siekiant užpildyti aukštą nišą, regis, buvo net pakeistas paveikslo formatas, priduriant jo apačioje plačią, tuo pačiu audiniu uždengtą juostą su votais.

Greičiausiai dar XVII amžiuje medžio lentoje nutapyta didžiaakė Madona, siaura ilga nosimi ir mažute burna, priskirtina prie senų, Bizantijoje subrandintų Marijos paveikslų, žinomų Hodegetrijos pavadinimu. Nuo tradicinių Hodegetrijos paveikslų Užuguosčio Madona skiriasi rankon įdėtu skeptru ir simboliniu pasaulio rutuliu, kurį laiko Kūdikis. Naujas karūna pasipuošusios ir skeptrą laikančios Marijos su Kūdikiu tipas, leidžiantis apibūdinti ją kaip Dangaus Valdovę, o Kūdikį kaip pasaulio Išganytoją, pasirodė XIII a. Vakarų Europos skulptūroje, plisdamas ir tapyboje. XVII a. Lietuvoje jau dažni tokie Madonos paveikslai. Dauguma jų priklauso terminu Dexiokratusa apibūdintam paveikslų tipui, kuriame Dievo Motina apglėbia dešine ranka ant Jos kelių sėdintį (rečiau — stovintį) Kūdikį. Dydis 0,72x1,3 m.

MALONĖS. Labai vertingas 1778 m. rugpjūčio 11 d. datuotas Užuguosčio klebono Kazimiero Januškevičiaus raštas, išvardijantis stebuklus, patirtus asmenų, kurie kreipėsi į Dievo Motiną prie tuomet dar Ščehlanoje esančio jos paveikslo. Dokumentas surašytas, kaip nurodoma, klebonui apklausus tiek Marijos malones patyrusius asmenis, tiek patikrinus tų stebuklų liudytojų parodymus. Aprašyta penkiolika stebuklingų pagijimų.

“Mogiliovo miesto vartuose gulinti moteriškė, būdama visa žaizdota, sukandžiota pasiutusio arklio, visai nusilpusi sapne regėjo tarsi esanti koplyčioje prie šio stebuklingo paveikslo. Tuoj pabudusi padarė apžadus ir, pasiaukojusi tam paveikslui, greitu laiku atgavusi sveikatą, atėjo į Ščehlaną ir pati papasakojo apie tą stebuklą.”

L.: “Katalikų pasaulis”, 1992 12, Nr. 17.