Žinios apie Tytuvėnus siekia XIII amžių. 1609 m. šias žemes įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas ir Žemaičių žemės teismo teisėjas Andrius Valavičius. 1614 m. jis čia fundavo bernardinų vienuolyną, kuris veikė iki 1864 metų. Naujai statomoje Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje buvo numatyta įrengti fundatoriaus ir jo žmonų mauzoliejų. Bažnyčios ir bernardinų konvento statybos darbams, kurie truko iki 1633 m., vadovavo iš Vilniaus pakviestas meistras Tomas Kasparas. Po Andrius Valavičiaus mirties 1614 m. bažnyčios įrangą finansavo ir statybos darbus prižiūrėjo našle likusi Kotryna Valavičienė ir velionio brolis Jeronimas Valavičius. Jie pasirūpino, kad šventovėje būtų pastatytas Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas, kurį galima pamatyti ir šiandien. 

1759–1788 m. vykdytais rekonstrukciniais darbais baigta formuoti ansamblio struktūra ir architektūrinis pavidalas, kurie išliko iki mūsų dienų. Tuo metu prie XVII a. pirmos pusės bažnyčios fasado pristatyti du bokštai ir portalas. Viename bokšte įrengtas laikrodis. Prie bažnyčios pristatytas uždaras stačiakampis šventorius, jo tvoroje įrengta atvirų arkadų galerija, skirta Kryžiaus kelio stotims apvaikščioti. Jas sudaro 1780 m. sukurtos 25 tapytos kompozicijos ir 14 gipsinių horeljefų. Šios stotys – viena svarbiausių Tytuvėnų sakralinio ansamblio sudedamųjų dalių – iki šių dienų yra ypatinga piligrimų traukos vieta. Nuo pat bernardinų įsikūrimo XVII a. pirmoje pusėje Kristaus kančios apmąstymų tema visada buvo svarbi Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios puošybos dalis. Iki šių dienų išlikusios Kančios istorijos stočių, griežtai ir kartu harmoningai išdėstytos šventoriaus tvoros arkadų galerijoje, ansamblį daro neįprastą ir išskirtinį kitų Lietuvos bernardinų bažnyčių kontekste. Tytuvėnų Kryžiaus kelio ansamblio įkūrimą paskatino bernardinų vienuolio Antano Burnickio kelionė į Šventąją Žemę XVIII a. antroje pusėje. Jo atgabentos Šventosios Žemės relikvijos buvo apgaubtos stikliniais gaubtais ir prie kai kurių Kryžiaus kelio stočių išsilaikė iki šiandien. Tos pačios relikvijos įmūrytos ir šventoriaus centre 1771–1775 m. pastatytos Kristaus laiptų koplyčios laiptų pakopose. 

XVIII a. antros pusės rekonstrukcija suformavo ir šiandien matomą bažnyčios interjerą. Čia apie 1778 m. meistrai Jurgis Mažeika ir Tomas Podgaiskis įrengė puošnų rokoko formų devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblį. Altoriai dekoruoti bernardinų ikonografijai aktualių siužetų paveikslais ir skulptūromis. Didysis altorius skiria pasauliečiams skirtą bažnyčios erdvę nuo dviaukščio vienuolių choro. Bažnyčioje išliko Mikalojaus Jansono 1789 m. pastatyti vargonai, dekoruoti puošniais drožiniais, – bene reikšmingiausias Vilniaus vargondirbystės mokyklos paminklas.

Nuo bernardinų įsikūrimo Tytuvėnuose mažiausiai pakito dviaukštis vienuolyno rūmas. Jo trys korpusai šalia bažnyčios supa nedidelį uždarą stačiakampį kiemą. Gausiai sienų tapyba dekoruoto buvusio vienuolyno koridoriuose ir celėse bei aukštutiniame vienuolių chore buvo eksponuojami sakralinio meno kūriniai, tačiau 2012 m. sausio 26 d. kilęs didžiulis gaisras sunaikino visą vienuolyno antrą aukštą ir ten buvusią ekspoziciją. Laimė, ugnis nepalietė pirmo aukšto procesijų koridoriaus ir ten esančių 2011 m. restauruotų XVII a. freskų.

Dalia Klajumienė, Tytuvėnai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 142–144.