Leliūnų šv. Juozapo bažnyčia (skaityti)
Garso fonas: Grazina Petrauskaite
Leliūnų miestelis yra už 13 km nuo Utenos, prie Kauno–Zarasų plento. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1698 m., ir 1744 m. priklausė Vyžuonų parapijai. Leliūnų dvarininkas Butleris 1788 m. pastatė antrą medinę 12X28 m² ploto bažnyčią. Ji buvusi kryžiaus formos, bokštelyje kabojęs signatūrinis varpelis. Iš lauko pusės lentomis apmušta, viduje Šv. Juozapo su kūdikėliu Jėzumi altorius. Medinėje varpinėje kabojo trys varpai. Kai ši bažnyčia sunyko, kun. Antanas Masaitis senos bažnyčios vietoje 1901 07 16 pašventino kertinį naujos mūrinės bažnyčios akmenį ir pamatus. Bažnyčia statyta 1901–1905 m. Ji mišrios architektūros su gotiškais, romantiškais ir moderniškais elementais. Projekto autorius - Pakalnių dv. savininkas inž. Kulieša. Statė latvis Anzolis. Plytos degtos Leliūnų ir Sungailiškių dvaruose. Bažnyčios ilgis – 37,5, plotis – 21,5, sienų aukštis – 15, bokšto su kryžiais – 51 m. Dekoravo dailininkai Stakauskas ir Novakauskas. Didžiosios durys ąžuolinės, kitos – pušinės, langų rėmai geležiniai. Trys altoriai ąžuoliniai. Sakykla gotikinio stiliaus. Vargonai nuo 1913 m., dviejų klavetūrų, su 21 balsu, gaminti Karaliaučiuje, Brunono Goebelio dirbtuvėje. Ligi 1931 m. buvo 3 varpai. 1931 07 15 žaibas trenkė į bažnyčios bokštą, ir varpai nukrito. Du varpai sudužo, liko mažesnis. 1940 m. varpai perlieti, tačiau vieną okupantai išsivežė. Šventoriuje 8 X 6 m², 5,5 m. aukščio raudonų plytų koplyčia. Parapija už 1 km turėjo 2,5 ha žemės ir 3,7 ha lauką. Bažnyčios, koplyčios ir iš senos medinės bažnyčios liekanų pastatyto svirno salės darbams vadovavo kun. A. Masaitis. 1865 m. parapijai priklausė 3402 gyv. 1899–1938 m. kun. Antanas Masaitis. Palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jį pakeitė J. Gudonis. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu kunigavo Vladas Varanavičius. Po Antrojo pasaulinio karo vienas kunigas dingo be žinios. 1981–1982 m. kunigavo Petras Senulis. Dabar administratorius Kostas Balsys. Metrikų knygos vestos: 1794–1827 m. – lotyniškai, 1828–1848 m. – lenkiškai, 1849–1861 m. – rusiškai, 1917–1918 m.– lotyniškai, nuo 1920 m. - lietuviškai.
Gediminas Isokas