Trakų pusiasalio pilis, vadinama Didžiąja pilimi, yra Trakų mieste, 0, 1 km į šiaurę nuo Karaimų gatvės pradžios, Kęstučio gatvės gale, pusiasalyje įsiterpusiame tarp Galvės ir Bernardinų ežerų, Trakų salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje. Šiaurinėje iškyšulio dalyje yra medžiais apaugęs kalnas, vadinamas Aukų. Vakarinėje ir pietvakarinėje pusėje pilį nuo miesto skiria išlikęs gynybinis griovys- fosa. Pilies teritorijoje yra XIX a. vidurio sodinto parko fragmentai.

Pusiasalio pilies statybą pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis apie 1350-1377 metus. Ji minima 1387-1392 m. sudarytame "Rusų miestų sąraše". Ši pilis buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis Ordino puolama ir griaunama 1382, 1383 ir 1390 m.

Pusiasalio pilis pradėta tyrinėti dar 1854 m., kai Imperatoriškosios archeologijos komisijos narys archeologas V. Tiškevičius tyrė Aukų kalną, nuo kurio kai kurių tyrinėtojų nuomone ir buvo pradėta Pusiasalio pilies statyba. Deja, 1962 metais ištyrus 582 m² plotą ankstesnių radinių nerasta, išskyrus aikštelėje išlikusius renesansinių kunigaikščio rezidencinių rūmų, statytų iki XVII a., rūsius.

Dabar Pusiasalio pilyje yra ištirtas apie 3 500 m² plotas. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad pilis pradėta statyti iškirtus pusiasalyje mišką ir atlikus didelius žemės darbus visoje priekinio kiemo teritorijoje. Šiame statybos etape buvo iškasta 12,0 - 14,0 m pločio fosa, skirianti pilį nuo miesto iš pietų ir šiaurės vakarų pusių, ir kita apie 15,0 m pločio fosa, skirianti priekinį kiemą nuo Aukų kalno. Lyginant pilies kiemą jo pakraščiuose supiltas iki 2,3 m storio žemės sluoksnis. Rytų ir vakarų kiemo pakraščiuose bei apie Aukų kalną ir antrąjį kiemą supilti pylimai iš žvyro ir molio. Viršuje jie turėjo medinius įtvirtinimus. Pilis pradiniame savo statybos etape bokštų neturėjo, išskyrus įvažiavimo bokštą, pietinėje mūrinėje sienoje statytoje pirmame pilies statybos etape ir skyrusioje pilį nuo miesto.

Atsižvelgiant į gynybinius poreikius pylimai su mediniais įtvirtinimais buvo keičiami į mūrines gynybines sienas su bokštais kampuose bei fosos tvirtinamos mūrinėmis atraminėmis sienelėmis. Atrodo, kad 1383 metų rugsėjo mėn. kryžiuočių apgulties metu pilis jau buvo mūrinė, nes rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad bombardomis griovė mūro sienas.

XV a. pradžioje jau buvo pastatytas dviejų kiemų gynybinis kompleksas, užimantis maždaug 4 ha plotą ir turintis vienuolika skirtingo dydžio bokštų. Pilį nuo miesto skyrė gili fosa, užpildyta vandeniu. Pilies planą ir struktūrą nulėmė žmogaus sugebėjimas panaudoti sudėtingas gamtines sąlygos gynybos poreikiams. Priekinį kiemą, esantį pietinėje pilies dalyje, pagal turimus tyrimų duomenis, saugojo septyni bokštai. Bokštus jungė gynybinės sienos, kurios buvusios apie 10 m. aukščio. Visi bokštai keturkampio plano, mūryti iš lauko riedulių ir plytų. Pirmieji aukštai mūryti iš lauko akmenų, tarpus kyliuojant plytų ir skaldytų akmenų pleištais. Plytos naudotos formuojant langų, durų angas, mūrijant bokštų kampus bei viršutinių aukštų sienų apdailai. Plytų rišimas-gotikinis. Tarpaukštinės perdangos buvo – medinės sijos.

Stambiausi trys bokštai formavo svarbiausią gynybai pietvakarinę išklotinę nuo miesto pusės. Jų gabaritai - 15x15 m, sienų storiai pirmuose aukštuose 3,8 – 3,4 m. Geriausiai išlikęs pilies pietryčių bokštas, buvęs, spėjama, penkių aukštų. Jis vienintelis pilyje kampuose turėjo kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyveno valdovas.

Šiaurės rytų išklotinės, skiriančios pietinę ir rytinę pilies dalis, bokštai mažesni, plane 10x11 m, sienų storiai 2,5 – 2,8 m. Dabartinis šiaurinis bokštas yra statytas ant sugriauto ir sudeginto bokšto pamatų. Pilies šoninėse išklotinėse, 30 - 40 metrų atstumu nuo kampinių bokštų, buvę mažesni tarpiniai bokštai. Jų gabaritai plane 7,0 - 8,0 x 8,0 m., sienų storiai 2,2 – 2,4 m.

Priekinę pilies dalį nuo antrojo kiemo ir Aukų kalno skyrė gynybinis griovys su tiltu per jį. Aukų kalną juosė mūrinėmis sienelėmis gynybinis griovys. Antrąjį kiemą ir Aukų kalną saugojo pilies gynybinės sienos su trimis bokšteliais. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas. Įgula gyveno pilies bokštuose.Pagal tyrimų duomenis, išskiriami trys ryškūs Pusiasalio pilies statybos etapai:pirmasis - pradėta gardinio tipo pilies statyba – spėjama, kad tai vyko 1375 -1383 m.;antrasis – suformuojamas priekinės pilies planas su septyniais bokštais ir gynybinėmis sienomis tarp jų (XIV a. pab.);trečiasis – baigiama priekinės pilies dalies statyba, gynybinėmis sienomis apjuosiamas Aukų kalnas, pradedami statiniai Aukų kalne - šį etapą galima būtų sieti su Lietuvos didžiojo kungaikščio Vytauto pradėtu pilies rekonstravimu iki Melno sutarties 1422 m.

Apie tolimesnį pilies panaudojimą po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties žinių yra nedaug. Tačiau žinoma, kad tuomet prasidėjus kovoms tarp pretendentų į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą pilies statyba nutrūko. Yra žinoma, kad joje gyveno ir 1440 m. kovo 20 d. - verbų sekmadienį, buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

Pilis neteko savo reikšmės. XVI a. pradžioje joje buvo laikomi aukštos kilmės kaliniai ir pradėti dalinti žemės sklypai kilmingiesiems. Po 1655 m. karo metu stipriai apgriauti statiniai buvo apleisti ir nenaudojami. XVII-XVIII a. atsirado pavieniai pastatai prie buvusių gynybinių sienų. XVIII a. pabaigoje pilyje įsikūrė dominikonų vienuolynas, pradėta bažnyčios statyba.

Pusiasalio pilimi pradėta domėtis nuo 1817 m., kai Vilniaus gubernijos matininkas G. Velikorodov išmatavo pietinį bokštą ir parengė jo brėžinį. 1827 m. Vilniaus gubernijos pilių atlase buvo pateiktas planas ir vaizdas užfiksuoti 1826 m., vykdant Rusijos imperatoriaus įsakymą išmatuoti ir aprašyti senus gubernijų pastatus. 1838 m. rengiantis sudaryti papildomą senų statinių atlasą Trakų matininkas I. Vrublevskis padarė tris pilies piešinius. XIX a. II pusėje Pusiasalio pilį su šalia jos esančiais mediniais statiniais piešė dailininkas V. Guminskis, 1872 m. dailininkas E. Andriolis. Lietuvą okupavus kaizerinei kariuomenei į Trakus atvyko vokiečių specialistai, kurie tyrė pilis ir parengė keletą straipsnių tyrimų ir apsaugos klausimais. 1928 m. inžinierius V. Girdvainis padarė Pusiasalio pilies situacijos planą ir 1929 m., vadovaujant inžinieriui J. Borovskiui, sutvirtino pilies šiaurinį bokštą, apvalė griuvenas nuo kitų bokštų. 1930 m. laukiant Lenkijos prezidento vizito, buvo patvarkytas ir pilies kiemas, tačiau pilies tvarkymo darbai toliau strigo. Tik Vilniaus konservatoriaus S. Liorenco iniciatyva Pusiasalio pilis 1933 m. buvo paskelbta paminklu. 1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai, pilių priežiūrą perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus Kaune - jis 1940 m. sudarė 1941-1949 m. Pusiasalio pilies darbų planą, tačiau prasidėjus II pasauliniam karui darbai neprasidėjo. Darbai pratęsti tik 1953 m. fragmentiškai restauravus rytinį bokštą. 1953-1961 m. laikotarpiu buvo fiksuojami pilies likučiai, rengiami konservavimo ir restauravimo projektai ir pradėti restauravimo bei konservavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar pagal Lietuvos kultūros ministro 2000 m. patvirtintą Trakų salos ir pusiasalio pilių rezervato tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą.

Dosjė parengta 1996-12-10, apsaugos reglamentas 2002-07-05, Nr. 81. Šiuo metu rengiamas Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas. Pusiasalio pilis yra Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje, Lietuvos valstybės nuosavybė.

iš www.seniejitrakai.lt