Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) yra lenkų poetas, vienas įžymiausių jų dabartinių Europos kultūros vardų, svarbus Lietuvai, taip pat Nobelio premijos laureatas. Per šį kūrėją mus pasiekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia, Adomo Mickevičiaus tradicija. Č. Milošas studijavo Vilniaus universitete, bendravo su lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų poetais. Reiškė katastrofines artėjančio karo grėsmės nuotaikas. Po antrojo pasaulinio karo nutraukė ryšius su socialistine Lenkija, gyveno JAV, Prancūzijoje. Palaikė ryšius su lietuvių kultūrine išeivija. Poetas sakė, kad jo „vaizduotę suformavo lietuviškas Panevėžio kaimas ir Vilniaus apylinkių miškai bei vandenys“.

Autobiografija paremtuose romanuose ir eseistikoje Č. Milošas mąstė apie totalitarinius režimus, pavergtą žmogaus protą, apie jo išsilaisvinimo galimybes. Eseistikos rinkinyje Gimtoji Europa (1958) pirmą kartą kalbama apie Europą, kaip bendrą joje gyvenančių žmonių erdvę. Milošas teigė, kad Europa prasideda iš mažųjų tėvynių, rašytojui gimtinėje įgyta patirtis yra svarbus kūrybos šaltinis. Č. Milošas yra lenkų poetas, vienas įžymiausių jų dabartinių Europos kultūros vardų, svarbus Lietuvai.

Milošas yra išleidęs keliolika poezijos rinkinių. Svarbios jo poemos - traktatai: Moralinis traktatas (1947) ir Poetinis traktatas (1957). „Tai savotiški manifestai, tam tikra literatūrinė „curriculum vitae“ forma, kuria pasinaudodamas autorius apmąsto naujausią poeziją, brėžia nesenų, bet jau istorinių įvykių punktyrus ir pateikia jų interpretacijas“ (Algis Kalėda). Šios poemos - traktatai atspindi ir XX a. vidurio Europos poezijos savimonę: nuo visuomeninių problemų, nuo katastrofų laiko jautimo ir reiškimo ji labiau pasisuka ir į savo pačios prigimties apmąstymą, susitelkia į kalbą.

Č. Milošo kūryboje jungiasi poetinis nerimas, nuolatos gilinamasis į būties, moralines prieštaras, skvarbi intelektinė analizė. Jo eilėraštis gali atrodyti proziškas, analizuojantis, apmąstantis. Tomas Venclova , Č. Milošo vertėjas ir jo kūrybos aiškintojas, sako, kad Milošas „visada buvo antiformalistas ir moralistas“ . Rašytojui svarbios pagrindinės žmogaus tiesos, tradicijos, žodis, jo likimas. Moralinis traktatas padeda pagrįsti bendrąsias XX a. vidurio poezijos tendencijas – posūkį į kalbą, į gilesnį turinį. Poetinė kalba ne tik ką nors išreiškia, bet ir pati savaime yra reikšmė. Poezija žadina žmogiškumą, susijusį ir su užuojauta, gailumu, gailesčiu.prefix = o ns = "urn:schemas-microsoft-com:office:office" /

Iš http://www.rasyk.lt