KRAMIANICA (Kremenica, Крамяніца, Gardino sritis, Zelvos rajonas)

Kaimas įsikūręs prie to paties vardo upelio, Zelvos intako.

Valda pirmą kartą paminėta 1498 metais. XVII a. pradžioje ji atiteko Vitebsko šambelionui Mikalojui Volskiui. 1620 m. jis fundavo Laterano kanauninkų vienuolyną ir Dievo Kūno ir Šv. Jurgio bažnyčią. Šventovė pastatyta iki 1629 m., konsekruota 1657 metais. Tai gotikos ir renesanso stiliaus sakralinės architektūros paminklas. XVIII a. pabaigoje, prie pagrindinio fasado pristačius prieangį, šis monumentalus pastatas su stambiais kontraforsais įgijo baroko ir klasicizmo bruožų. Bažnyčios interjere taip pat yra vertingos įrangos ir architektūros elementų. Bažnyčios navą ir apsidę dengia nerviūriniai skliautai. Presbiterijoje įrengtas vertingas bažnyčios fundatoriaus ir jo žmonos Barboros Vainaitės antkapis, iki 1639 m. sukurtas iš marmuro ir smiltainio. Tai ankstyvojo baroko stiliaus memorialinis paminklas, vaizduojantis klūpančius ir vienas į kitą žvelgiančius sutuoktinius. Bažnyčios interjere išsiskiria didysis altorius – puošnus, aukštas, drožinėtas ir auksintas, dviejų tarpsnių, su didelėmis medinėmis nukryžiavimo scenos skulptūromis. Paminėtina ir puošni barokinė medinė drožinėta sakykla. Šie abu interjero įrangos elementai yra seniausi, datuojami XVII a. viduriu. Du šoniniai ir du prie šiaurinės bei pietinės sienų įrengti stiuko altoriai yra vėlesni, sukurti XVIII a. viduryje.

XVIII a. viduryje atokiau už bažnyčios pastatyta neaukšta barokinė varpinė. Prie bažnyčios stovintis vienuolynas su špitole ir biblioteka 1832 m. buvo uždarytas, o XX a. 5-ajame dešimtmetyje sudegintas. Uždarius vienuolyną, bažnyčia tapo parapinė, po 1863 m. sukilimo kurį laiką buvo uždaryta.

Jolita Liškevičienė, KRAMIANICA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 278–280.