Šv. Augustino koplyčioje šventasis vyskupas nutapytas altoriniame paveiksle (XVIII a.), konsolėse dvi dramblių galvos byloja apie jo afrikietišką kilmę. Skliauto centre, iš žiedų girliandų supintame plafone, pavaizduota Šv. Austino apoteozė, paskliautėse - jo filosofinių pažiūrų iliustracija. Scena, kai Šv. Augustinas pajūryje sutinka vaiką, šaukštu besemiantį jūrą, yra taikli užuomina į bevaises pastangas suvokti ir išaiškinti Šv. Trejybės paslaptį.
Skliautų kampuose simbolinės moterų figūros įkūnija Viltį, Meilę, Tikėjimą ir Teisingumą. Nuoširdumu paperka moters su vaikais paveikslas prie lango, tikras motinystės įsikūnijimas, o sumaniai pagautas įstrižas apšvietimas, žaidžiantis lūpų kertelės šypsnyje, dar kartą rodo didelį skulptorių meistriškumą.

Priešais, žemiau konsolėse, labai šiltai sukurtos dviejų mergaičių galvutės (manoma, sodietės ir miestietės). Šios šventojo tezių ir grynai gyvenimiškos, buitinės scenos, kaip ir visur, perpintos kupliais augaliniais motyvais. Tačiau čia koplyčios sieną dar ištisai dengia vertikali dekoratyvaus pano juosta, kurioje tarp puikių egzotiškų gėlių, akanto lapų galima rasti ir kuklią laukų ramunę, o geriau įsižiūrėjus, lyg kokiame fantastiškame gėrio ir blogio medyje, netikėtai kyšteli krokodilo nasrai... Nevaržomos fantazijos blyksniai dera prie dinamiško, siautulingo baroko charakterio.

Taip priešais esančioje Šv. Uršulės koplyčioje, atrodo, net girdimas vešlių akanto lapų šlamėjimas. Moteriški personažai čia irgi labai realistiški, net kasdieniški, be jokių šventumo žymių, tarsi amžininkių portretai. Netradiciškai interpretuota, atpažįstama iš alyvos indelio rankoje, Šv. Marija Magdalena - švelnaus moteriškumo, sudvasinto grožio atradimas. Pripažinta gražiausia iš čia sukurtų moteriškų skulptūrų. Tik sunku pasakyti, ar tikrai P. Perti čia įamžinęs savo žmoną, nes rūbai ir prakilni laikysena visai kaip to laiko diduomenės moters. Jos akys nukreiptos į Prisikėlusįjį Kristų presbiterijoje, ir negirdimas erdvinis dialogas vėl jungia personažus į daugiaplanį teminį ciklą.

Iš Vilijos Tūrienės knygos ,,Dešimt Šventaragio mįslių“