Lietuvos operos meno pradžia siekia XVII-ojo amžiaus pradžią. Vos 36 metams praėjus nuo operos žanro atsiradimo Florencijoje, 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmosios operos - dramaturgo Virgilio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus opuso "Elenos pagrobimas" premjera. Nuo XVIII a. antrosios pusės iki XIX a. muziką, tuo pačiu operą ir baletą Lietuvoje globojo įžymūs didikai Oginskiai, Radvilos, Tyzenhauzai ir kiti, išlaikę artistų trupes.
1785 m. Vilniuje bei Klaipėdoje buvo įkurti viešieji Miesto teatrai. Nuo 1795 m. iki XX a. pradžios Vokietijos, Lenkijos ar Rusijos okupuotoje Lietuvoje buvo gniaužiama tautinė kultūra; tuo metu veikė nuolatinės lenkų, vokiečių, italų, rusų trupės.
Panaikinus spaudos draudimą, 1906 m. sceną išvydo pirmoji lietuviška opera - Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio "Birutė".
1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, laikinąja sostine tapo Kaunas, sutelkęs pažangiausius kultūros bei mokslo žmones. Todėl čia 1920 m. ir įsikūrė vadinamoji Operos ir dramos vaidykla, prie kurios 1925 m. prisijungė baleto trupė - dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.