Stovi šalia Mažojo Malčiaus upelio. Stasinė neatsiejama nuo Lančiūnavos dvaro. Ji pradėjo kurtis XIX a. viduryje ir antroje pusėje, kai Lančiūnavos dvarininkų Kognovickių sūnaus Zigmantas nusprendė atsiskirti nuo tėvų ir suformuoti savo dvarelį. Kol kas galutinai nenuspręsta ir dėl Stasinės statuso – ar galima jį laikyti savarankišku dvaru ar palivarku. Išliko ir liepų alėjos, jungusios abu dvarus, fragmentai. Dvareliui prigijo jos savininko Stanislovo Kognovickio (g. 1870 - m.?) vardas.

Iš dvaro laikų liko svirnas, ledainė, kalvė ir vėjo malūno liekanos. Visi šie pastatai iškilo 1880 – 1890 m. Kurioje vietoje stovėjo rūmai ar iš molio drėbtas gyvenamasis namas – jau nebeaišku.

Iš vienoje linijoje išrikiuotų pastatų (tik malūnas stovi atokiau – kaimo kelių sankryžoje) įdomiausia yra svirno architektūra, priskiriama istorizmo laikotarpio eklektikai. Pastatas dviejų aukštų, tinkuotų plytų mūro. Pagrindinio fasado centre – puošnus ir kiek neįprastas dvarų architektūroje eklektinių formų rizalitas (pastato dalis, išsikišusi iš fasado plokštumos per visą pastato aukštį). Durys – arkinėje nišoje, į jas veda masyvūs betono laiptai. Sieną puošia piliastrai (vertikalūs stačiakampio ar daugiakampio skerspjūvio sienos iškyšuliai), stačiakampiai langai ir pusapvalės nišos, tarp jų.

Kognovickiai vieni iš pirmųjų savo dvaruose įvedė daugialaukę sėjomainą, įkūrė specializuotus ūkius. Tėvo ir sūnaus dvarų žlugimas prasidėjo 1922 metais, kai atkūrusios valstybingumą Lietuvos valdžia nusprendė pradėti žemės reformą. Tada buvo sumažintos dvarininkų žemės, dalį jų nacionalizuojant ir išdalijant už laisvę kovojusiems savanoriams. Pelningai dirbęs dvaro ūkis po šių permainų nusmuko. 1928 m. Stanislovas Kognovickis pardavė Stasynę. Ten šalies valdžia įsteigė valsčiaus centrą ir mokyklą (tam rekonstravo svirną).

Ledainėje iškirsti langai ir įrengtas butas. Jos frontone matyti tekančios saulės spinduliai. „Plytų stilius“ derintas su akmeninių „salų“ rišyba. Panašaus stiliaus kalvės frontone, tarp dviejų piliastrų, išsiskiria iš plytų sumūryta pasaga.

Originalus ir buvęs aštuoniakampis malūnas, pastatytas 1884 m. Netinkuotus akmens mūro fasadus pagyvina iš plytų sumūryti sienų kampai. Apatinė jo dalis išliko autentiška, o viršutinė – medinė – jau apmūryta silikatinėmis plytomis.

Atkūrus nepriklausomybę dvaras po privatizacijos keleriems metams buvo išnuomotas ūkininkui. Tada dvaras buvo labai nuniokotas. „Išpuvo grindys, daug ką sugraužė žiurkės“, - pasakojo moteris, prieš dvidešimt metų dirbusi dvare veikusioje mokykloje. Dvarą įsigijusi D.S. sakė, kad ūkininkas pasibaigus nuomai, iš durų išlupo spynas, išplėšė lentas. Rūmuose buvo laikomi grūdai ir trąšos.

Šiandien buvusios mokyklos vietoje gyvena nauji šeimininkai. Dvaro aplinką jie gražiai prižiūri, viduje kai kurie kambariai jau restauruoti, juose gyvenama. Erdvių kambarių sienas puošia tautodailininko Arvydo Matelio freskos ir paveikslai, liaudies meistrų skulptūros. Nuo centrinio dvaro rūmų pastato beržų alėja veda „Via Baltica“ magistralės link. Prie pat greitkelio – naujai pastatytas užeigos pastatas kviečia pakeleivius užsukti papietauti, kavos puodelį išgerti ar karštą dieną paprasčiausiai atsigaivinti. D.S. sako puoselėjanti mintį Stasinėje amatininkų miestelį įkurti (jeigu lėšų atsiras). Pakeleiviams su automobiliais galima ir nakčiai sustoti, nes prie „Dvaro užeigos” yra šulinys, židinys, apšvietimas. Kėdainiuose gyvenanti savininkė sako, kad ją seniai traukė antikvariniai daiktai, senoviniai pastatai. „Todėl uždirbusi pinigų iš Kėdainiuose auginamų agurkų nusprendžiau nusipirkti šį dvarą, - sakė D.S. – Planų turiu daug, noriu paversti rūmus ir jo parką patrauklia vieta. Tikiu, kad žingsnis po žingsnio savo idėjas įgyvendinsiu“.