Beveik kiekvienos vietovės istorija prasideda nuo tenykštės bažnyčios įsikūrimo. 450 metų švenčia Pašušvio bažnyčia kuri yra viena iš seniausių, tačiau su jos istorija susipažinę nedaugelis.

Pirmosios statybos
Pašušvys rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti jau XIV amžiaus antrojoje pusėje. Pašušvio senkapiai, išlikusios legendos liudija: tai - viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių.

1553 metais Pašušvyje pastatyta pirmoji bažnyčia ir įsteigta para¬pija. Bažnyčią pastatė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalka Mikalojus Šimkevičius. Tai buvo nedidelė šventovė, dabartinė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies koplyčia dešinėje bažnyčios pusėje.

Iki šių dienų išsaugotas senosios bažnyčios fasadas (iš bažnyčios vidaus į koplyčią), išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija. Altoriaus kairėje pusėje - aikštelė pamokslui sakyti, į kurią veda siauri laiptukai.

Bažnyčios lubos - skliautinės, mūrinės. Po grindimis - rūsys su nišomis laidojimams. 1821 metais dabartinė koplyčia dar turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta.

1798 metais Pašušvio klebonas Dionyzas Straševičius parapijiečių lėšomis ir dvarininko Burbos dotacijomis bažnyčią padidino, prie senosios pristatė centrinę navą, kairėje pusėje - šoninę koplyčią. Vyskupas Tadas Bukontas 1808 metais bažnyčią pašventino.

D. Straševičius buvo uolus administratorius. Dar 1767 metais ant Žadikės upelio kranto jis pastatė naujus namus, po trejų metų - naują prieglaudą. Nors 1767 metų kovo 24 dieną Pašušvio miestelį sunaikino gaisras, netrukus jis vėl plėtėsi ir augo.

Po gaisro žemaičių generolas Mikalojus Straševičius kartu su klebonu įkūrė altariją, klebono brolis Jonas - dar vieną. Pamažu Pašušvio bažnyčia tapo religiniu centru, kultūros židiniu, aplink kurį telkėsi visa apylinkė.

Susitelkti padėjo Šiluva
Reformacija arba protestantizmas čia pradėjo plisti 1563 metais. Mikalojus Šimkevičius, pastatęs bažnyčią, pats tai įvedė. Jis šiai parapijai paskyrė 25 valakus žemės. 1583 metais Pašušvio dvarą valdė savininkė Zofija Nitkevičienė, paaukojusi 14 valakų žemės, vėliau dar davusi ir 1000 kapų skatikų. Palivarką padovanojo Zofija Markovienė. Protestantų klebonu Pašušvyje dirbo Hornas. 1704 me¬tais miestelio bažnyčia ir parapija tebebuvo protestantų rankos.

Protestantizmas ėmė nykti, kai Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimu išgarsėjo Šiluva. Ten su iškilmingomis procesijomis traukdavo maldininkai. Viena tokia eisena užsuko į Pašušvį, kuriame tebebuvo protestantų kunigas. Pasirodžius miestelyje maldininkams, jau vakarėj o, be to, pradėjo smarkiai lyti. Katalikai paprašė kunigo leidimo pasidėti bažnyčioje vėliavas. Šiam atrodė nepatogu atsakyti, todėl įleido. Suėję maldininkai meldėsi, giedojo, kunigai aukojo šventąsias Mišias. Kai maldininkai ruošėsi keliauti toliau, susirinko vietos katalikai ir saugojo bažnyčią.

Taip ir kitais vakarais darydavo vyrai, susirinkdavę iš parapijos kaimų. Protestantų kunigas, matydamas, kad nieko nelaimės, nutarė su šeima iš ten išvykti. Pašušvio katalikai taip ir pasiliko, nors protestantizmas čia gyvavo daugiau kaip šimtą metų.

Vatikano dėmesys Pašušviui
XVIII ir XIX amžiais Pašušvio bažnyčia priklausė Varnių kunigų seminarijai. Dažnai į ją atvykdavo pareigūnai iš šios vyskupijos būstinės ir kunigų seminarijos, vasarą atostogaudavo klierikai.

Išlikęs pasakojimas apie keturis klierikus, kurie pavasarį valtele kėlėsi per ištvinusią Šušvę ir nuskendo. Ties ta vieta pasodinti keturi topoliai, iš kurių du šimtamečiai dar išliko. Prie jų auga alyvų krūmai, pastatytas nedidelis metalinis kryžius, vieta tebevadinama klarijonu.

Bendravimas su Varnių dvasinėmis įstaigomis Pašušvio bažnyčiai buvo naudingas - ji tapo žinoma Vatikanui. 1767 metais Apaštalų sostas Pašušvio bažnyčiai suteikė atlaidus. Tai - Švenčiausiosios Jėzaus Širdies atlaidai, patvirtinti popiežiaus Klemenso XIII. Šventojo Baltramiejaus atlaidai 1822 metais įteisinti vyskupo Juozapo Arnulfo. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai dar ir šiandien uoliai švenčiami.

Tuo metu parapijos gyvenimas buvo labai aktyvus. Sekmadieniais visais keliais ir upių pakraščiais link Pašušvio skubėdavo žmonių pulkeliai. Pasibaigus pamaldoms, žmonės vaikščiodavo po miestelį, bendraudavo, apžiūrinėdavo pirklių gausiai siūlomas įvairiausias prekes. Skirstytis pradėdavo, tik priminus laikrodžiui, kuris buvo įtaisytas varpinės apskritime ir iškilmingai mušdavo valandas.

Tarp jubiliejų švenčiančios parapijos įsimintinų įvykių - prieš kelerius metus buvęs susitikimas su šalies Prezidentu A. Brazausku, kurio giminės palaidoti Pašušvio kapinėse.

Gražios Pašušvio apylinkės traukdavo daugelį. Pasakojama, kad kartu su Varnių kunigų seminarijos auklėtiniais ir profesoriais vasaroti atvykdavo Antanas Baranauskas (1835-1902 metais). Žadikės slėnyje jis rašydavo savo kūrinius, upių krantuose lietuvišką literatūrą slėpdavo nuo klastingų caro žandarų.

1918-1940 metais parapija ir jos bažnyčia dar labiau išryškėjo. Veikė katalikiškos organizacijos, net 340 šeimų skaitė katalikišką spaudą, o sekmadieniais, prieš pat sumą, bažnyčioje jau nebeužtekdavo vietos taip gausiai susirinkdavusiems parapijiečiams.

Atoslūgis
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai - liūdnas metas. Daug gerų žmonių, parapijos katalikų ištremta į Sibirą, daug žuvo partiza¬ninėje kovoje. Tada Pašušvio klebonu dirbo Juozapas Galinauskas. Jis ne tik melsdavosi kartu su tikinčiaisiais, bet ir negailėdavo jiems protingų patarimų, pagalbos. Kunigas taip pat rinko dokumentinę medžiagą apie Pašušvį, tvarkė senąjį bažnyčios archyvą. Sunku buvo tais laikais remontuoti bažnyčią ir varpinę. O irimas, nykimas, kaip klebonas teigė savo užrašuose, tęsėsi, "architektūrinio paminklo vaizdas ne koks".

Nelengva buvo ir vėliau besidarbavusiems kunigams - Juozui Vosyliui, Petrui Mikučiui, Vytautui Jurcevičiui. Ateizmo metais parapijoje tikinčiųjų sumažėjo, religinis gyvenimas priblėso.

1975 metais aptarnauti šią parapiją buvau paskirtas aš. Per tą laiką stengėmės remontuoti bažnyčią.

Buvo nudrenuoti jos pamatai, sutvirtintas mūras, pertinkuotos apyrusios vietos. Kelis kartus remontuotas stogas, kas penkerius metus perdažoma pastato išorė. Įstatyti nauji langai, durys, padaryti nauji suolai. Sutvarkyta ir grindys, varpinės stogas bei langai.

Prieš 8-erius metus virsdamas medis užkliudė bažnyčios frontoną ir sugriuvo siena. Teko viską iš naujo sumūryti senovinėmis plytomis, užtinkuoti. Visokių darbų prireikia kiekvienais metais, o lėšų labai trūksta.

Žinoma, kunigui dar labiau rūpi žmonių dvasinis gyvenimas. Ruošiau vaikus pirmajai šventajai Komunijai, pats mokiau parapijiečius giedoti, ne kartą už tas pastangas buvau valdžios įspėtas ir baustas.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, pasidarė šviesiau. Tačiau neramu, kad parapijoje yra tik 237 katalikų šeimos (1939 metais buvo per 600), kad nemažai žmonių girtauja, neturi darbo.

Sugrąžintą kleboniją patys pašušviečiai išardė ir išvogė. Nuolat Pašušvyje gyvenančio kunigo parapija šiandien nebeišlaikytų. Pašušvio bažnyčia, palyginti su ankstesniąja, dabar atrodo kaip suvargusi neturtinga našlaitė.

Visgi ir po 450 metų ji tebestovi, parapija tebėra. Šviečia viltis, matant sekmadieniais vaikus, giedančius bažnyčioje, besimeldžiančius jaunas šeimas ir pagyvenusius parapijiečius.

Juozapas VAICEKAUSKAS Grinkiškio ir Pašušvio parapijų klebonas