NESVYŽIUS (Нясвiж, Minsko sritis, rajono centras)

Ant Ušos upės krantų įsikūręs Nesvyžius – vienas gražiausių Baltarusijos miestų. Jame išliko autentiškų privataus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto bruožų, gausu neseniai restauruotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio paminklų.  Nuo 1446 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Nesvyžius 1523 m. tapo Radvilų nuosavybe. Kelis šimtmečius miestas priklausė šiai įtakingai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminei. Kai jo šeimininkas Mikalojus Radvila Juodasis 1547 m. gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą, Nesvyžius tapo Radvilų Nesvyžiaus-Olykos kunigaikštystės sostine, o 1586 m. – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio įkurtos ordinacijos centru. 1584 m. čia ėmęs reziduoti Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis miestelį pavertė tikru miestu: pastatydino pilį ir parapinę bažnyčią, 1586 m. išrūpino gyvenvietei miesto savivaldos teises, naujai įkurtą miestą taisyklingai suplanavo ir apjuosė gynybiniais statiniais, sukvietė amatininkų ir pirklių iš užsienio.  Puoselėjamas Radvilų giminės, miestas buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinių ir kultūros centrų. Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Nesvyžius buvo tapęs vienu svarbiausių Reformacijos Lietuvoje židinių. 1562 m. įsteigtoje spaustuvėje buvo leidžiamos evangelikų knygos, tokios kaip Simono Budno „Katekizmas“ gudų kalba bei vadinamoji Nesvyžiaus Biblija. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pasistengė miestą paversti tikru katalikybės centru, todėl čia įkurdino jėzuitų, benediktinių ir bernardinų bendruomenes. XVII a. antroje pusėje mieste apsigyveno dominikonai, o užmiestyje buvo funduotas benediktinų vienuolynas.

1586 m. Nesvyžiuje įkūrus Jėzuitų kolegiją (nuo 1586 m. prie jos veikė mokykla, nuo 1627 m. – vaistinė, XVIII a. viduryje – spaustuvė), 1586–1588 m. iškilo dviaukštis mūrinis kolegijos pastatas (1593–1599 m. padidintas). Šalia jo 1587–1593 m. pagal italų jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio (Giovanni Maria Bernardoni) projektą pastatydinta jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia – pirmasis barokinis statinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, sukurtas pagal Romos jėzuitų Jėzaus Vardo bažnyčios pavyzdį. Panaikinus Jėzuitų ordiną, 1773 m. bažnyčia tapo parapinė. Ji išliko ir veikia iki mūsų dienų. 

Ši bebokštė, trinavė, didingų formų, kryžiaus plano bazilika, kurios transepto ir centrinė navos sankirtos vietą vainikuoja kupolas, viduje išpuošta Radvilų tapytojo Ksavero Dominyko Heskio XVIII a. viduryje sukurtomis freskomis. Didysis altorius ir bažnyčios presbiterijos puošyba priskiriama iš Tičino (Šveicarija) kilusiam architektui ir dekoruotojui Mauricijui Pedečiui (Maurizio Pedetti), kuris 1746–1751 m. dirbo Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dvare. Didžiajame altoriuje pakabintas Ksavero Dominyko Heskio tapytas paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Prie bažnyčios navų sienų prigludę XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje sukurti Radvilų šeimos narių antkapiai: Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, jo žmonos Elžbietos Eufemijos, sūnų Mikalojaus ir Kristupo Mikalojaus. Labai išraiškingas Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui skirtas šviesaus smiltainio reljefas, vaizduojantis didiką piligrimo drabužiais. 

Bažnyčios kriptoje palaidota daugiau kaip 100 Radvilų giminės narių, tarp jų ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, jo sūnus Karolis Stanislovas Radvila. Viena mauzoliejaus epitafijų žymi ir Kauno pavieto maršalkos Andriaus Skarulskio, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kliento, lydėjusio jį kelionėje į Jeruzalę ir fundavusio ↑ Skarulių Šv. Onos bažnyčią, palaidojimo vietą. Greta bažnyčios stovi varpinė, sumūryta XVI a. antroje pusėje, Jėzuitų kolegijos pastato liekanos ir dviaukštė mansardiniu stogu dengta XVI ir XVII a. sandūros klebonija, perstatyta XVIII ir XIX a. (dabar joje įsikūrusi spaustuvė).

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio funduota Šv. Eufemijos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas pastatyti 1590–1596 m. tikriausiai pagal jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio projektą. Vienuolyno kompleksas ne kartą perstatytas XVII, XVIII ir XIX amžiuose. Išliko puošnūs bokštu vainikuoti vartai, pastatyti 1763 m., ir gerokai perstatyta bažnyčia, vienuolyno gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. Dabar šiame komplekse įsikūrusi Nesvyžiaus valstybinė Jakubo Kolaso pedagogikos kolegija, o buvusios bažnyčios erdvėje – biblioteka, kurioje galima apžiūrėti išlikusius šventovės skliautus.

Svarbus miesto akcentas – Radvilų rezidencinė pilis. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva 1583 m. buvusios medinės pilies vietoje miesto pietvakariuose pradėta statyti didžiulė bastioninė pilis. Ją suprojektavo Džovanis Marija Bernardonis. Tik pastatyta mūrinė pilis buvo netaisyklingo plano, sudaryta iš trijų korpusų, apjuostų žemės pylimu ir bastionais su gilia fosa. 1654 ir 1659 m. pilis buvo apgulta Maskvos kariuomenės, 1708 m. ją užėmė ir apgriovė švedai. Tvirtovės atstatymu pasirūpino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė. Nuo 1777 m. Nesvyžiuje nuolat rezidavo nuo politinės veiklos nusišalinęs Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila. Čia buvo rengiamos šventės, kurių ištaiga prilygo valdovo dvaro renginiams. XVIII a. Nesvyžiaus pilis buvo didžiulė, su biblioteka, paveikslų galerija ir vertingu archyvu, kuriame saugoti svarbūs šeimos ir valstybės dokumentai. Pilies teritorijoje veikė pabūklų liejykla ir artilerijos kadetų mokykla. 1792 m., po Karolio Stanislovo Radvilos mirties, pilį užėmė ir nusiaubė rusų kariuomenė. Nesvyžiaus turtai XIX ir XX a. buvo išgrobstyti, o 1939 m. nugabenti į Rusiją ir ↑ Minską. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje įkurta ligoninė ir sanatorija. 1994 m. pilies ansamblis paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, 2005 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 2012 m. baigta beveik penkiolika metų trukęs pilies atstatymas ir rekonstrukcija, Rezidenciniuose rūmuose įrengtas muziejus. Pagrindinis triaukštis rūmų korpusas turi renesanso ir baroko bruožų. Rūmų fasadą paįvairina piliastrai, reljefai ir aukštas frontonas su Radvilų herbu. Kiemą puošia vartai su laikrodžio bokštu, vainikuotu dailiu barokiniu šalmu. Pilies papėdėje tebėra du tvenkiniai, nuo kurių pakrančių tęsiasi XIX a. įkurti parkai.

Nesvyžiuje išliko 1690 m. pastatyti Slucko vartai – buvusi miesto gynybinių statinių dalis. 1760 m. jie perstatyti. Dviaukštis statinys arkos pavidalo, su balkonėliu nuo miesto pusės. 

Miesto centre tebestovi rotušė, sumūryta apie 1596 m., vėliau kelis kartus perstatyta. Tai santūrus, beveik nedekoruotas, dviaukštis statinys su ketursieniu bokštu, pereinančiu į aštuonsienį. Dabar jame įsikūręs Nacionalinio istorinio kultūrinio draustinio „Nesvyžius“ administracijos pastatas. Prie rotušės šliejasi turgavietės namai, išsiskiriantys aklinų arkadinių nišų eile išorinėse sienose ir vienašlaičių stogų perdangomis.

Turgaus aikštėje, netoli rotušės, 1721 m. pastatytas vadinamasis Gdansko (Amatininko) namas su originaliu barokiniu fasadu ir pailgu banguoto kontūro skydu. 

Miesto pietinėje dalyje, apie 3 km nuo Nesvyžiaus pilies, Ušos pakrantėje, išliko Radvilų Albos rezidencijos liekanų. Tikriausiai šioje vietoje dar XVI a. pabaigoje vasaros namus, vadinamąjį Ermitažą, pastatydino Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. XVIII a. antroje pusėje rezidenciją padidino Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila. Pastatus pagal jo nurodymus projektavo architektas Leonas Liutnickis. Ansamblis suprojektuotas simetriškai, jo centrinėje dalyje stovėjo rūmai. Aplinkui iškastas tvenkinys ir spinduliškai sukomponuoti kanalai bei įveistas taisyklingo plano itališkasis parkas su 180 namelių, primenančių valstiečių trobeles. Daugelis vasaros rezidencijos pastatų ilgainiui sugriuvo, išliko parkas – vienas didžiausių Baltarusijoje.

Aistė Paliušytė, NESVYŽIUS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 324–331.