Tauragnai – labai sena gyvenvietė, minima Lietuvos valstybės kūrimosi – Mindaugo laikais, XIII a. viduryje. Tada Tauragnuose stovėjo pilis, kurios papėdėje buvo gyvenvietė. Tauragnų pilis buvo medinė, sustiprinta žemės pylimais ir perkasais. 1330 - 1333 metai buvo ypatingai sunkūs Tauragnams, nes jų žemes niokojo Ordinas.
1687 m. vasario 17 d. Jogaila, steigdamas Vilniaus vyskupiją, užrašė jai geriausias Lietuvos žemes. Minėtame dokumente buvo parašyta: „Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro, Molėtų kaimais, mokesčiais, nauda, pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais... ir visu tuo, kas vienu ar kitu būdu priklauso Tauragnų piliai... Visa tai duodame ta pačia teise ir valdymu, kuriomis Tauragnų pilį ... mes ir mūsų protėviai laikėme“ (K.Jablonskis, Lietuvos istorijos šaltiniai, I t.V,.1955). Nuo to meto Tauragnų pilis ir dvaras su aplinkinėmis žemėmis priklausė Vilniaus vyskupams. Jie išlaikė net iki unijinės Lietuvos valstybės gyvavimo pabaigos.

Katalikų bažnyčia Tauragnuose buvo pastatyta Lietuvos krikšto – 1387 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos rūpesčiu. Ji buvo viena iš septynių atsiradusių Lietuvos krikšto metu ir pati pirmoji rytinėje Lietuvos dalyje.

Pirmoji Tauragnų bažnyčia buvo pastatyta prie piliakalnio, Taurapilio kaime. Įvedant krikščionybę, statant bažnyčią daug tauragniškių priešinosi. Ilgą laiką jie laikėsi senojo tikėjimo ir, manoma, kad prie piliakalnio pastatytas tris medines bažnyčias senieji pagonys sudegino. Sudegus trečiajai bažnyčiai, Šv. Kazimieras per sapne klebonui liepė bažnyčią statyti kitoje vietoje. Nurodė Labės ežero krantą. Čia buvo pastatytos keturios bažnyčios. Viena jų buvo atstatyta XVI a. pirmoje pusėje, kita – 1705 m. Apie 1874 metais statytą bažnyčią yra gausiai žinių ir nuotraukų, o vyresnio amžiaus žmonės ją gerai atsimena. Ypatingai prisimena dvidešimties balsų galingus vargonus, labai išpuoštus penkis altorius. Tačiau su liūdesiu atsimena 1944 m. liepos 9 dieną, kai vokiečiai – Hitlerio kariauna iš lėktuvo padegė bažnyčią. Kartu sudegino šventoriuje stovėjusią varpinę, netoli bažnyčios dviejų aukštų Šimkūno vaistinę ir žydų namelius, buvusius pakalnėje link ežero. Sudegė bažnyčios zakristijoje laikomas turtingas parapijos archyvas, nuo 1644 metų pildytos metrikų knygos, įvairūs dokumentai, beneficijos raštai, daug įdomių, retų bažnytinės procesijos reikmenų.
Po gaisro liko klebonija, netoli jos – parapijos salė, kurioje buvo skubiai įrengta laikina bažnyčia. Ji buvo maža, tuo metu nesutalpino gausiai lankančių maldininkų. Sovietiniai pareigūnai – ateistai pamaldų metu per garsiakalbius keldavo triukšmą ir trukdydavo maldininkams ir vykstančioms pamaldoms. Jiems nepatiko miestelio centre esantis maldos namas, kurį gausiai lankė tikintieji, ypač jaunimas. 1967 m. balandžio 30 dienos vakare laikina bažnyčia sudegė. Ja tikintieji naudojosi 23 metus. Buvo įtariama, kad sovietiniai ateistai ją padegė, o jai degant gaisrinės atvyko labai pavėluotai. Du ankstesni klebonai: kun. Povilas Čiučkis ir kun. Kazimieras Žeimys buvo verčiami rajono pareigūnų bažnyčią iškelti į kitą vietą. Bet tai padaryti buvo neįmanoma to meto sąlygomis. ( Apie tai man pasakojo pats kun. Žeimys, kai kartu su juo dirbau Šeduvos parapijoje ( 1969–1974, kan. Br. Šlapelis).

Kulto įgaliotinis J. Rugienis apkaltino kleboną kan. A.Misevičių, kad neprižiūrėjo elektros laidų ir sudegino bažnyčią.

Sujaudinti parapijiečiai atvykusį Rugienį prašė, kad būtų leista pastatyti naują bažnyčią. Jis pažadėjo leisti ir patarė laikinai persikelti į kapinėse esančią koplyčią. Ji nebuvo naudojama, akmeninės sienos sutrūkinėję tiek, kad per plyšius galėjo landžioti žvirbliai. Jos išorės išmatavimai tokie: ilgis 8 m., plotis 6 m., aukštis 4 metrai. Į šią koplyčią buvo atneštas Švč. Sakramentas ir įdėtas į medinį, pastatytą galu čemodalėlį (kareivišką). Jis buvo pavadintas tabernakuliu. Skubiai buvo pastatytas altorėlis ir sekančią dieną čia kan. A.Misevičius pradėjo pamaldas.

Po gaisro netrukus klebonas kan. A. Misevičius išsiuntė Kurijai prašymą, kad jį iškeltų kitur, nes dėl senyvo amžiaus jis nepajėgs rūpintis naujos bažnyčios statyba. Kurija neatsiliepė. Po kurio laiko paaiškėjo, kad įgaliotinis J. Rugienis neleido jo iškelti į kitą parapiją.

Tuo metu rajono pareigūnai vertė kleboną kuo greičiau išardyti apdegusias pastato sienas, kad galėtų gauti leidimą statyti naują bažnyčią. Klebonas patikėjo sovietinių pareigūnų melu ir už 280 rb. pasamdė Joną Šmotavičių, kuris išardė apdegusį pastatą. Iš Šeimaties kaimo kilęs, Vilniuje dirbantis inžinierius St. Šinkūnas sutiko paruošti projektą naujai bažnyčiai, kurią tikintiesiems leido statyti prie kapinių koplyčios. Kai projektą pamatė Rugienis, jis pasakė, apie didelės bažnyčios statybą negali būti jokios kalbos. Galima projektuoti tik Tauragnų kapinių koplyčios priestatą, nedidesnį už 100 kvadratinių metrų.

Tik sekančių metų liepos mėnesį į Tauragnus atvyko klebonauti ir bažnyčios statyba rūpintis kun. dr. V. Inkratas. Jis ir bažnytinio komiteto pirmininkas J. Mackevičius nuvyko pas įgaliotinį Rugienį, kuris piktu balsu uždraudė klebonui rūpintis bažnyčios statyba, rinkti aukas, esą tai vietinių parapijiečių reikalas. Dar pakartojo, kad būsimas priestatas prie koplyčios negali būti didesnis kaip 100 kvadratinių metrų vidaus ploto.

Spalio mėnesį rajono pareigūnai pasipriešino žodiniam leidimui kapinėse statyti priestatą prie koplyčios.

1968 m. vasario viduryje rajono vadovai atsiuntė didelį traktorių išgriauti sudegusios bažnyčios pamatus. Jie vis dar baiminosi, kad tikintieji nepradėtų statybų senoje vietoje.

Balandžio pradžioje susirinko keliasdešimt vyrų į kapines ir, pagal rajono vadovų paliepimą, buvo nukelti keletas senų paminklų – taip paruošta aikštelė koplyčios priestatui. Netrukus Utenos r. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas ( toliau Labanauskas) piktai užsipuolė bažnytinio komiteto pirmininką J. Mackevičių (toliau J. Mackevičių) ir kleboną V.Inkratą už savavališką kapinių žalojimą. Jis visai pamiršo, kad kovo mėnesį tai padaryti jis pats liepė.

Ne tik įgaliotinis J. Rugienis, bet ir rajono vadovai, kaip įmanydami, visokiais būdais tauragiškius kankino, vargino, vertė daryti nuolatines keliones į Uteną, į Vilnių, tyčiojosi iš parapijos komiteto žmonių ir klebono.

Daugumas parapijiečių ėmė kaltinti J.Mackevičių už neryžtingumą ir jis buvo priverstas atsistatydinti. Buvo išrinktas pirmininku Antanas Musteikis.

Rugpjūčio mėnesio pradžioje Labanauskas ir J.Rugienis pateikė naują pasiūlymą: pirkti gyvenamą namą, esantį į rytus nuo Tauragnų, 3 kilometrai nuo kapinių. Savininkas norėjo 10 000 rb., nors to namo vertė tuo metu buvo nedidesnė už 3000 rb. Tai begėdiškas žmonių noras pasipelnyti.

Rugsėjo viduryje buvo pasiųstas Ministrų Tarybos Pirmininkui prašymas statyti Tauragnuose bažnyčią 1944 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Pridėta virš 1300 parapijiečių parašų. Rugienis dėl to buvo labai nepatenkintas.

1969 m. sausio pradžioje keliasdešimt vyrų ir moterų grupė vyko į Vilnių, ilgai ginčijosi su Rugieniu, lankė Aukščiausiąją Tarybą, Ministrų Tarybos pirmininką Maniušį. Šios grupės žmonių pastangos davė pradžią.

J.Rugienis nepripažino Tauragnu parapijos bažnyčios vykdomojo komiteto pirmininku Antano Musteikio. Jis vertė sugrąžinti į pareigas Joną Mackevičių, kurį daug kartų lengvai suvedžiojo, šantažavo, apgaudinėjo ir jam melavo. J. Rugieniui nepatiko A. Musteikio suorganizuotas parašų rinkimas ir didelio būrio žmonių atsilankymas

Vilniaus įstaigose... Vasario pradžioje Labanauskas A.Musteikiui pasakė, kad jis šalinamas iš komiteto pirmininko pareigų. (Štai kaip sovietiniai pareigūnai kišdavosi į Bažnyčios vidaus reikalus, nors girdavosi sovietinės Konstitucijos demokratiškumu ir tikra sąžinės laisve). Kartą klebonas V.Inkratas Labanauskui pasiūlė, galima parapijoje pirkti namą ir jį pastatyti į nurodytą vietą. Tas pasiūlymas buvo priimtas.

Balandžio pabaigoje buvo atmatuotas 20 arų sklypas prie kapinių, o Priepalos kaime surasta sena, medinė gryčia 18,8 m. ilgio ir 6,8 m. pločio. Savininkė Elena Tartilaitė gryčią pardavė už 2000 rb.

Utenos draudimo įstaiga išmokų už sudegusį pastatą – laikiną bažnyčią – parapijai nemokėjo, nors kiekvienais metais tikintieji mokėjo didelius pastatų draudimo mokesčius. Nusavintus 5540 rb. pervedė kelių remontui.

Po ilgų ir sunkių kryžiaus kelių, lankant sovietines įstaigas, birželio 2 d. buvo pradėti lieti bažnyčiai pamatai. Atsirado naujų, kitokių problemų, kai reikėjo gauti techniką parsivežti rąstus, lentas, cementą. Daugiausiai talkino Saločių klebonas Antanas Balaišis. Jis padėjo ne vieną kartą Latvijoje pirktomis statybinėmis medžiagomis.
Pradžioje prie bažnyčios statybos rinkdavos po keliasdešimt vyrų. Vėliau Labanauskas uždraudė darbingiems kolūkiečiams talkinti bažnyčios statyboje. Leido jiems pasinaudoti sekmadieniais ir talkinti statyboje, bet sekmadieniais niekas nedirbo.

Architektas, imdamas pinigus, įsipareigojo prižiūrėti statybą. Bet daugiau jis nesirodė. Todėl klebonas Inkratas ne tik dirbo visas darbo dienas, bet privalėjo atlikti visus matavimus. Medžio darbų darbininkas ir jo talkininkai pirmomis darbo dienomis troškulį malšino šulinio vandeniu. Vėliau įsigudrino ir ėmė gerti vien alų, kartais ir degtinę. Klebonui teko daugiau tikrinti darbų kokybę, kad mažiau atsirastų klaidų.

Spalio mėnesio 11 dieną, 18 val. įvyko naujos Tauragnų bažnyčios atidarymas ir pašventinimas. Tai atliko vyskupijos valdytojo kan. P. Bakšio įgaliotas Utenos dekanas klebonas kun. Ignas Šaučiūnas. Sekančią dieną buvo Marijos Rožančiaus Karalienės atlaidai. Žmonių prisirinko virš 2000. Talkino šie kunigai: Žemaitkiemio klebonas kun. Br. Gimžauskas, Kuktiškių altarista kun. M. Bugenis ir Utenos klebonas dekanas Ig. Šaučiūnas.

Gruodžio pabaigoje klebonas gavo 15 arų žemės, kuriame galėjo statyti gyvenamą namą. 190 m. pradžioje klebonas nupirko už 3000 rb. Kačiūnų kaime, Kuktiškių parapijoje gyvenamą namą. Pavasarį greitai buvo išmūryti pamatai ir rūsys. Darbuose talkino parapijiečiai. Labanauskas pranešė, kad klebonijos statyba nutraukiama, nes Rugienis draudžia tokią statybą. Žemės sklypas turi grįžti į kolūkio nuosavybę, o už nulietus pamatus, rūsį sumokėti pagal įkainį. Klebonui sumokėjo kolūkis tik dalinai, 384 rb., nors kainavo žymiai daugiau. Namo pirkėjas klebonui sumokėjo tik 2250 rb.

Rajono pareigūnai klebono nepaliko ramybėje. Atsiųstas milicininkas pareikalavo, kad klebonas paaiškintų, kaip ant šventoriaus atsirado varpinė? Iš kur bažnyčios statybai gauta statybinių medžiagų: cemento, šiferio, medžio pjuvenų plokščių, lentų? Taip pat klausta, kas davė mašinų nugriautam E.Tartilaitės namui iš Priepalos kaimo ir kt. statybinėms medžiagoms atvežti į Tauragnus? Reikia pabrėžti, kad Tauragnų kolūkis panašioms reikmėms nė karto nedavė nei sunkvežimio, nei traktoriaus.
Klebonas V. Inkratas nebenorėjo pasilikti Tauragnuose. Jis susitarė susimainyti vietomis su Saločių klebonu kun. A. Balaišiu. Abu nuvyko į vyskupijos kuriją pas valdytoją kan. P. Bakšį, kad jiems leistų pasikeisti vietomis. Valdytojas pažadėjo tai padaryti, bet netesėjo, nes galutinį žodį ir vėl tarė KGB darbuotojas – įgaliotinis J. Rugienis.

1973 m. vasarą Popiežiaus paskirtą Panevėžio vyskupą R.Krikščiūną kun. Inkratas vėl prašė iškelti kitur, bet Rugienis ir Vyskupui trukdė patenkinti kun. Inkrato prašymą. Netrukus įgaliotinis Rugienis buvo atleistas, o jo vietą užėmė kitas – nuolaidesnis įgaliotinis K. Tumėnas. Jis jau nebetrukdė vyskupui iškeldinti Tauragnų klebono. Į Tauragnus buvo paskirtas ilgametis vikaras iš Šeduvos kun. Bronius Šlapelis. Jis buvo patekęs į Rugienio nemalonę ir valdytojui neleido jo skirti klebonu 15 metų. Vos atvažiavusį į Tauragnus kun. Br. Šlapelį pasikvietė į Uteną Labanauskas ir perspėjo, kad naujasis Tauragnų klebonas nepažeidinėtų sovietinių įstatymų. Reikalavo, kad prieš kiekvienus atlaidus klebonas jam praneštų, kokie kunigai talkins atlaiduose. Į vienus atlaidus klebono pakviestam kunigui Labanauskas uždraudė atvykti ir padėti. Todėl klebonas nusprendė daugiau nebeinformuoti Labanausko apie svečius kunigus - talkininkus. Jis grasino kleboną nubausti – iškelti kitur. Vieną kartą nubaudė administracine 25 rb. bauda. Klebonas baudos nemokėjo. Atsiuntė teismo antstolį, kad surašytų 25 rb. vertės klebono turtą ir prievarta išieškotų baudą. Nekviestos viešnios iš teismo antstolių kontoros, sutiktos kieme, klebonas nepakvietė į vidų, o pasiūlė atsiųsti miliciją, kad išlaužtų duris ir padarytų didesnį skandalą, kuris nuskambės ne tik per Lietuvą, bet pasieks ir užsienį. Tada buvo leidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, fiksuojanti daugelį kovingųjų ateistų išsišokimus. 25 rb. baudą atskaitė iš bažnytinio komiteto pirmininko Jono Mackevičiaus pensijos, bet pas kleboną daugiau niekas neatėjo ir daugiau baudų neuždėjo. Tikriausiai pabijojo išgarsėti pasaulyje, nes skelbėsi esą sąžinės laisvės garantais... Nubaustas Jonas Mackevičius atsisakė bažnytinio komiteto pirmininko pareigų. Juo buvo išrinktas geras, ramus žmogus Liudas Jauniškis, kurį dažnai šantažavo ir į Uteną kviesdavo KGB darbuotojai.

Naujai pastatytos bažnyčios grindis jau graužė grybas. Reikėjo skubiai pašalinti grybo pažeistas vietas. Pasirodė, kad visas grindis reikia pakeisti. Klebonas prašė Utenos r. pareigūnų paskirti keletą kubų lentų nusipirkti bažnyčios grindims. Klebonas išgirdo atsakymą: kreipkitės į Užpalių kleboną, kun. J. Šumskį. Jis turi daug pažįstamų Latvijoje, kur vyksta mažesnės statybos ir lengviau galima gauti statybinių medžiagų. Klebonas lentų gavo iš miškininkų. Išplėšus grindis buvo išnešta ir išvežta daug žemės. Naujai įdėtos grindys buvo nuleistos keliasdešimt centimetrų žemiau ir bažnyčia tapo aukštesnė.

Rajono pareigūnai jau nebetrukdė Tauragnų klebonui puošti bažnyčios vidaus. Buvo įsigyta nauja meniška klausykla, sakykla, katafolis, suolai, langų vitražai, statulos, stacijos, presbiterijos parketas, krištoliniai šviestuvai, liturginiai indai ir gausiai liturginių drabužių. Visoms išlaidoms padengti tikintieji gausiai aukojo. Geradariai net lenktyniavo, kas nupirks ir paaukos puošiamai bažnyčiai brangesnį daiktą.

Bažnyčios puošimas pasiekė kulminaciją, kai 1977 m. gegužės 15 d. atvyko Panevėžio vyskupas R. Krikščiūnas pašventinti naujo labai meniško altoriaus. Jo fundatorius – Juozas Bikelis, meistras – Kazimieras Čėža, paveikslą ,,Marijos paėmimas į dangų“ nutapė minininkas Šaliamoras iš Kauno, o medines statulas ir statulėlės koplytstulpiams išdrožė Mačiulytė iš Jonavos. Vyskupas R. Krikščiūnas, skirdamas kun. Br. Šlapelį į Tauragnus klebonu, pasakė: ,,Tauragnuose reikės pastatyti kleboniją“. 1974 m. vasara, vos praėjus 2 mėn. po atvykimo, klebonas parašė prašymą kolūkio valdybai, kad paskirtų žemės sklypą gyvenamojo namo statybai. Atsakymas buvo toks: klebonas galės prašyti žemės sklypo gyvenamojo namo statybai tik po 5 metų. Kitais metais Utenos dekanas kun. Juozas Niurka kreipėsi į įgaliotinį K. Tumėną klausdamas, ar yra galimybė Tauragnų klebonui gauti žemės sklypą gyvenamojo namo statybai? Įgaliotinis paaiškino dekanui, kad Tauragnų klebonas galėtų gauti žemės sklypą ir statyti gyvenamąjį namą kokios nors moters vardu. Tauragnų apylinkės pirmininkas priminė Uršulei Jauniškytei, kad paremontuotų savo gyvenamąjį namelį, esantį gražioje vietoje, netoli gatvės. Per 70 metų turinti ligota senutė negalėjo atlikti nė mažiausio remonto. Klebono paprašyta ji sutiko, kad jos vardu būtų statomas gyvenamasis namas. Jauniškytė buvo geros valios ir protinga, labai tikinti ir religinga. Ji sutiko patenkinti visus klebono prašymus. Testamentu ji viską paliko klebonui, notariškai ,,pasiskolino“ iš klebono 5000 rb., o kitą kartą Tauragnų apylinkėje parengė dokumentą, kad iš klebono dar pasiskolino 5000 rb. Kai sienos buvo išmūrytos iki langų viršaus, U. Jauniškytė mirė. Rajono valdžia uždraudė klebonui vykdyti statybos darbus, kol paaiškės paveldėtojas. Klebonas asmeniškai prašė, kad leistų tęsti statybą ir prieš žiemą uždėti stogą. Pareigūnas liepė klebonui parodyti testamentą. Klebonas atsakė: testamento savininkas nerodo kitiems to dokumento, bet kleboną prašo vykdyti statybos darbus ir žada jam suteikti butą. Buvo gautas leidimas vykdyti statybas toliau, o po pusės metų klebonas pas notarą namą persirašė savo vardu. Kažin ar būtų leidę tęsti statybą, jei klebonas būtų prisipažinęs esąs statomo namo paveldėtojas? Per 2 metus darbai buvo baigti ir 1977 m. rudenį klebonas galėjo apsigyventi naujame savo name.

Klebonas pastebėjo, kad laidotuvėse ir mirusiųjų metinėse tauragniškiai, kaip ir visoje Lietuvoje, vartoja alkoholinius gėrimus. 1974 m. vasarą pakvietė parapijiečius atsisakyti to žalingo įpročio, kuris nedera su mirties rimtimi. Atsirado nepaklusniųjų. Jie buvo nubausti taikant tam tikras paviešinimo priemones. Per trumpą laiką beveik visi parapijiečiai pakluso klebono reikalavimui. Tik retkarčiais pasitaikydavo ,,nusižengimų“, kai atvykstantys į laidotuves giminaičiai atsiveždavo svaigalų.

1981 m. iš rugpjūčio 23 į 24 d. piktadariai įsilaužė į Tauragnų bažnyčią ir pavogė liturginius indus ir Švč. Sakramentą. Netrukus nusikaltėliai buvo surasti ir nuteisti. Teisme klebonas nebuvo traktuojamas kaip nukentėjusiųjų atstovas, o kaip liudytojas, kuriam teisėjai neleido paklausti teisiamųjų, kur padėjo pavogtą Švč. Sakramentą.

Rugsėjo 10-12 dienomis Tauragnų bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos ir Švč. Sakramento adoracija. Per tris dienas buvo išdalyta per 1000 šv. Komunijų, nors mokykla ir kolūkis labai trukdė tikintiesiems gausiau susirinkti į minėtas pamaldas.

Tauragnų parapijos žmonės geri, pamaldūs, mėgsta giedoti bažnyčioje ir prie mirusiųjų. Savo dosnumu, atlaidų lankymu, gausia procesija garsėjo ne tik apylinkėje, bet ir už vyskupijos ribų. Dabar, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jie šiek tiek pasikeitė į blogąją pusę. Tauragiškiai myli savo kunigus. Už tai pas juos kunigai ilgai išbūna. Šis klebonas yra septynioliktas per visą šimtmetį. Tauragiškis Boleslovas Babrauskas buvo įšventintas kunigu 1960 m. Kitas tauragiškis kun. Egidijus Vijeikis įšventintas 1996 m. Per kelerius metus grupė parapijiečių aukojo nupenėtus bekonus Kunigų seminarijos auklėtiniams. Mergina Bronė Vaškelytė seminarijai paaukojo 7000 rb. Ona Rakauskienė per 10 metų paaukojo 11 lašininių kiaulių.

Tauragiškiai daug meldžiasi už savo mirusiuosius. Ypač gausiai susirenka į Vėlinių oktavos gedulines pamaldas, išpuošia kapines. Meldžiasi Švč. Mergelei Marijai. 32 grupės po 15 tauragniškių – moterų, vyrų, jaunimo – kas dieną kalba ,,gyvąjį Rožinį“. Prieš kelerius metus pradėjo lankyti parapijiečių šeimas per rankas perduodamas Rožiniai: 3 įprastiniai ir 2 Marijos kruvinų ašarų.

Nuo 1977 m Tauragnų bažnyčioje gieda moksleivių mergaičių choras. Viena iš pirmojo choro tapo vargonininke. Tai Jolanta Jurgelevičiutė, 21 metus dirbanti Tėviškės bažnyčioje vargonine. Ji 11- a vargonininkė per visą šimtmetį. Prieš tai dirbo Antanas Grašys, Boleslovas Bausys, Petras Bučys, Alfonsas Alekna, Antanas Juodka, Kazimieras Žalalis, Gimžauskas, Šiaučiulis ir dar keletas (pavardžių niekas neprisimena).

Kovingojo ateizmo metais rajono pareigūnai daug kėlė triukšmo dėl Tauragnų bažnyčios chore giedančių mergaičių – moksleivių, šv. Mišiose patarnaujančių berniukų (būdavo iki 13), procesijose dalyvaujančių moksleivių. Ateistų kova prieš tikintį jaunimą davė priešingus rezultatus. Jie dar daugiau veržėsi į bažnyčią, chorą, procesijas, Švč. Sakramento adoracijas.

Reikia prisiminti, kaip 1976 m. rudenį atsirado veranda prie didžiųjų bažnyčios durų. Ji buvo pastatyta per kelias dienas. Po keleto mėnesių atvažiavę rajono pareigūnai klausė klebono, kaip galėjo be leidimo ir be projekto padaryti tokį didelį priestatą? Jiems buvo atsakyta: jei būtume prašę leidimo, jūs tikrai nebūtumėte davę, o tik trukdę padaryti šį naudingą priestatą. Po metų buvo paprašyta rajono valdžios, kad leistų statyti tambūrą prie šoninių durų. Leidimą davė. Buvo padarytas projektas ir pastatytas tambūras.

1984 m. balandžio 13 d. klebonas šventė tris sukaktis: 10 m. kaip Tauragnuose, 25 m. kunigystės ir 50 m. amžiaus. Tauragnų vidurinės mokyklos mokytojai, tikriausiai Utenos švietimo skyriaus paskatinti, gąsdino savo moksleivius, kad sumažins elgesio pažymį, jei nueis į bažnyčią bei į klebono rengiamas iškilmes. Pamaldose dalyvavo Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, daug kunigų, labai daug maldininkų iš Tauragnų ir aplinkinių parapijų. Tačiau mokykla laikėsi savo pozicijų: tie moksleiviai, kuriuos tėvai atsivedė į bažnyčią, po to patyrė įvairių patyčių ir pažeminimų ne tik iš mokytojų, bet ir kai kurių bendraamžių. Prasidėjus persitvarkymo sąjūdžiui kilo noras bažnyčią apmūryti apdailos plytomis ir dar padidinti. Leidimas duotas 1988 m. Per Kalėdas bažnyčioje buvo paskelbta, kad iš valdžios gautas leidimas bažnyčią apmūryti. Kitų metų vasario viduryje buvo nupirkta ir atvežta dalis apdailos plytų. Vairuotojas stebėjosi, kad niekur ir niekada taip greitai neiškraunamos plytos, kaip Tauragnuose prie bažnyčios. Žmonės džiaugėsi, jog bažnyčia būsianti apmūryta ir padidinta, todėl noriai rinkdavosi į įvairias talkas.
Kitą dieną sunkvežimis atvežė 6 tonas cemento. Kapuose 4 vyrai kasė duobę mirusiajam laidoti. Klebono paprašyti jie mielai sutiko iškrauti cementą. Vėliau pirkti apdailos plytų jau nebuvo galima be rajono pirmininko pavaduotojo Petro Galgatavičiaus ( toliau P.Galgatavičius) leidimo. 1989 m. sausio 27 d. P. Galgatavičius sukvietė visus rajono kunigus ir perspėjo, kad vasario 16 d. nebūtų minėjimų nei bažnyčiose, nei šventoriuose. Tada Galgatavičiaus klebonas klausė, kaip pasinaudoti leidimu apmūryti Tauragnų bažnyčią apdailos plytomis, kai daroma trukdymų, kaip ir 1968 m. statant bažnyčią? Jei rajono vadovai nenorės duoti paskyrų plytoms, armatūrinei geležiai, cementui, medienai pirktis ir niekur negausime transporto statybinėms medžiagoms parsivežti, tai šis leidimas bus tik gražus muilo burbulas. P. Galgatavičius, girdint sukviestiems kunigams, pažadėjo: 1) padėsime skiriant plytas, 2) skirsime kitų statybinių medžiagų, 3) aprūpinsime transportu. Po šių pažadų praėjo keli mėnesiai ir P. Galgatavičius pamiršo, ką sakė sausio mėnesį. Kartą jis Tauragnų klebonui pareiškė: ,,Mes davėme leidimą apmūryti bažnyčią apdailos plytomis, o statybinių medžiagų jūs turite gauti kitur“. Klebonui pavyko P.Galgatavičių įtikinti, kad netrukdytų pirkti įvairių statybinių medžiagų. Jo pavaduotojas Ponamariovas parašė paskyrą cementui, silikatinėms ir apdailos plytoms pirkti.

Paskyrą pamačiusi statybinių medžiagų parduotuvės vedėja Šeduikienė pasakė: ,,Mes be projekto negalime parduoti statybinių medžiagų, nors jūs turite rajono vykdomojo komiteto paskyrą“. Vėliau Šeduikienė paaiškino: „Nors rajono valdžia rašo paskyras, bet mums įsako neturintiems projekto neparduoti statybinių medžiagų“. Štai vėl paaiškėjo pareigūno dviveidiškumas. Rajono vyriausias architektas Laurinavičius P. Galgatavičiui paaiškino: ,,Projektas nereikalingas, kai remontuojamas senas pastatas“. Galgatavičius buvo kaip apgirtęs: vieną dieną leidžia, o kitą uždraudžia. Ar jis taip elgėsi sąmoningai? Ar pats nežinojo, kaip vienu ar kitu atveju aukščiau už jį sėdintieji lieps jam pasielgti?

Projektą parengė Romualdas Mikulėnas. Buvo pasamdytas parapijietis, geras mūrininkas Antanas Dicevičius, kuris sutiko apmūryti bažnyčią. Jam talkino: pradžioje Vladas Kamarauskas, vėliau Povilas Kunigėlis. Darbai vyko lėtai, bet kokybiškai.

Reikia atsiminti, kokį ,,kryžiaus kelią“ reikėjo nueiti perkant kalkių skiedinį. Utenos miesto, Molėtų g. 62 pirkėjas užsako kalkių skiedinį. Išduotą pažymą pirkėjas neša į kitą pastatą. Ten antrame aukšte viršininkas pasirašo. Tada pirkėjas eina į buhalteriją ir užmoka už kalkių skiedinį. Sugrįžęs į pirmąją vietą atiduoda pasirašytus lapus ir parodo kasos išduotą kvitą. Eina ieškoti vairuotojo su sunkvežimiu - savivarčiu. Jei tą dieną nėra kalkių skiedinio, reikia paleisti sugaišintą vairuotoją. Kartą vienas vairuotojas kleboną perspėjo: ,,Jei nori gauti tinkamą kalkių skiedinį, privalai paprašyti ir 4 rb. duoti vyrui, kuris su specialia mašina maišo kalkių skiedinį. Jei to nepadarysi, gausi tik kalkėtu vandeniliu praskiestą smėlį, kuris bus netinkamas statybai, nes be pakankamo kiekio kalkių“. Kol bažnyčia buvo apmūryta, klebonui teko keliolika kartų pereiti šiuos ,,kryžiaus kelius“. Tikriausiai sovietmečio statybas atsimena kiekvienas, kas norėjo ką nors tuo metu remontuoti ar statyti.

Rajono vadovams leidus buvo užsakytas didelis nerūdijančio plieno kryžius. Jis buvo padarytas Utenos krosnelių gamykloje. Spalio 4 d., šv. Pranciškaus šventėje į Tauragnų bažnyčios šventorių įvažiavo ypatinga mašina – bokštelis. Į jį buvo įkeltas naujas kryžius, o pakėlus į reikiamą aukštį Romualdas Mikulėnas sėkmingai pritvirtino jį prie bažnyčios naujo priestato skliauto. Saulėtą dieną jis visada švyti kaip sidabrinis... Po keleto dienų Utenos finansų skyriaus vedėja D. Bražėnienė pakvietė Tauragnų kleboną ir sugrąžino parapijai 8400 rb., kuriuos rajono valdžia buvo nusavinusi. Po bažnyčios gaisro draudimo neišmokėjo, o pinigus panaudojo rajono kelių remontui. Tada rubliai buvo labai reikalingi naujos bažnyčios statybai ir turėjo didesnę vertą nei dabar, kai jų vertė sumažėjusi. Bažnyčios mūrijimo darbus vainikavo žinia, kad lietuviška trispalvė vėliava paskelbta valstybine, o V.Kudirkos ,,Tautinė giesmė“ tapo Lietuvos himnu.

Tauragiškiai pasirodė sąmoningi 1991 m. sausio įvykių metu. Kasdieną vykdavo grupės žmonių prie Aukščiausios Tarybos rūmų ir TV bokšto. Tauragnų parapijietis – Medininkų muitinės pareigūnas – Antanas Musteikis savo poste buvo nužudytas kartu su kitais. Kai buvo paskelbta blokada, tauragiečiai paaukojo valstybei virš 13 000 talonų. 1992 m. Lietuvoje vyko privatizacija. Tauragiečiai žemdirbiai, paklausę klebono kvietimo nelikti abejingiems privatizacijai, sunešė klebonui beveik milijoną rublių – vadinamas žemės ūkio išmokas – baltus lapus. Genovaitė Vaišnorienė iš Pilkesnių kaimo paaukojo visas žemės ūkio išmokas – per 26 tūkstančius rb. Dvi žmonių grupės, per 70 žmonių, nupirko du didelius pastatus: buvusią kontorą, pastatytą laikinos bažnyčios vietoje, ir buvusio vaikų darželio pastatą. Kitais metais abu pastatai pirkėjų padovanoti Tauragnų parapijai ir notaro patvirtinti. 1993 m. liepos 5 d. Utenos dekanas kun. P. Adamonis pašventino pastatus, nes klebonas atidarė Marijos krikščionių pagalbos katalikišką moksleivių stovyklą. Per 7 metus joje poilsiavo per 700 moksleivių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų. Dabar poilsiauja tik viena, o kartais dvi grupės atvykusių iš kitur. Jie patys rūpinasi mityba ir klebonui nebereikia ieškoti šeimininkės, vadovių, pristatyti maistą iš parduotuvių arba turgaus.
1997 m. rugpjūtį Panevėžio vyskupas J. Preikšas Tauragnų ir Daunorų bažnyčiose teikė sutvirtinimo sakramentą keturiolikmečiams ir vyresniems moksleiviams. Buvo gausiai susirinkę tikinčiųjų su vaikais ir paaugliais. Tauragnų bažnyčioje gieda du chorai: keletas moksleivių – mergaičių ir suaugusiųjų. Choristai ne tik gražiai gieda, bet ir gerai vaidina. Vargonininkė Jolanta Jurgelevičiutė sukūrė ir pastatė spektaklį ,,Tauragiškių vestuvės“. Su šiuo spektakliu aplankyta per 20 kultūros namų įvairiose Lietuvos vietose. 1989 m. valdžios sugrąžintoje klebonijoje vargonininkė Jolanta steigė šv. Teresės iš Avilos vardo vienuolyną. 2001 m. spalio 15 d. Tauragnus aplankė Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, grupė kapitulos kanauninkų ir kaimynai kunigai. Bažnytėlė nesutalpino atvykusiųjų į iškilmes. Buvo pašventinti nauji dviejų vienuolių drabužiai, o po šv. Mišių – parapijos klebonija, kuri sovietų grąžinta parapijai 1989 m. Po šv. Mišių Vyskupas J. Preikšas perskaitė du dekretus, kuriais kun. Br. Šlapelis ir Daugailių klebonas Petras Baltuška buvo paskirti Panevėžio vyskupijos kapitulos garbės kanauninkais.

2002 m. vasarą Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas buvo pakviestas į Tauragnų moksleivių stovyklą. Atvykęs pasiūlė klebonui persikelti darbuotis į Uteną. Klebonas, neretai negaluojantis, nesiryžo priimti tokį pasiūlymą. Nors jis nusikalto per šventimus duotam pažadui būti klusniu savo vyskupui, bet vyskupas buvo tiek geras ir atlaidus, kad rudenį pasiūlė klebonui persikelti į Panevėžio katedrą. Kleboną ištiko ,,šokas“, kitaip negalima pavadinti tos būsenos. Beveik 30 metų dirbusiam kaimo parapijoje persikelti į Katedrą ! Klebonas vėl prašė vyskupą palikti jį vietoje. Mūsų Vyskupas Jonas Kauneckas visada atsiklausia kunigą prieš skirdamas kitur ir visada atsižvelgia į klebono pageidavimą.

2005 m. liepos 2 d. Tauragnai minėjo miestelio 750 m. jubiliejų. Tauragnų apylinkės seniūnas Alvydas Danauskas pakvietė į iškilmes vyskupą Joną Kaunecką. Prasmingas jubiliejus pradėtas 11 val. šv. Mišiomis, kurias aukojo Vyskupas Jonas Kauneckas ant didžiųjų bažnyčios laiptų pastatyto altoriaus. Dalyvavo daug parapijiečių ir keletas kunigų. Giedojo Tauragnų bažnyčios choras, vadovaujamas vargoninės s. Jolantos. Po pamaldų miestelio kryželėje Vyskupas pašventino nuostabaus grožio stogastulpį, pastatytą jubiliejaus atminimui. Jį padarė meistras Antanas Mačerauskas ir Laima Mačerauskienė, iš Papirčių kaimo. Miestelio centre, prie paminklo, pastatyto partizanų išniekinimų vietoje, vyko 750 m. miestelio jubiliejaus oficialus minėjimas ir naujos knygos ,,Tauragnai“ pristatymas. Vaišes surengė savivaldybė mokyklos valgykloje.