NAUJASIS SVERŽANIS (Новы Свержань, Minsko sritis, Stolpcų rajonas)

Rašytiniuose šaltiniuose Sveržanio vietovė pirmą kartą minima 1428 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ją užrašė savo žmonai Julijonai. 1575 m. miestelis tapo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio valda. XVI a. ėmė stipriai augti dėl savo strateginės padėties prie Nemuno upės: čia vyko prekių mainai, turgūs, buvo pastatyti sandėliai, veikė lentpjūvė. 1742 m. Sveržanyje įkurta Radvilų porceliano manufaktūra, kurioje buvo gaminami porcelianiniai dirbiniai, stalo indai, servizai. Manufaktūra veikė iki 1765 m., o jos dirbiniai garsėjo ir už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų. XVIII a. antroje pusėje miestelis gavo Naujojo Sveržanio vardą.

Išliko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1588 m. funduota Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, turinti renesanso stiliaus bruožų. Tai asketiškų, kresnokų formų, kryžiaus plano šventovė su nedidele, pusapskrite presbiterija, aukštu dvišlaičiu stogu ir fasade iškeltu stambiu gynybinio pobūdžio keturkampiu bokštu, sutvirtintu kontraforsais. 1818 m. siautusi vėtra bokštą kiek apgriovė, todėl iki šių dienų jis išliko kiek žemesnis. 1864 m. bažnyčia uždaryta caro valdžios, 1901 m. grąžinta katalikams, 1946 m. sovietų valdžios vėl uždaryta ir 1990 m. grąžinta tikintiesiems.

1590 m. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pastatydino ir stačiatikių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvę, kuri XVII a. pradžioje buvo perduota unitams. 1739 m. prie jos Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė fundavo ir bazilijonų vienuolyną, kuriame buvo įkurdinta unitų dvasinė seminarija. 1833 m. likvidavus bazilijonų vienuolyną, šventovė paversta stačiatikių cerkve, sovietmečiu uždaryta, XX a. 9-ajame dešimtmetyje grąžinta stačiatikių bendruomenei.

Jolita Liškevičienė, NAUJASIS SVERŽANIS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 323–324.