Lekėčių valsčiaus panemunės turtingos archeologiniais paminklais, kurie akivaizdžiai byloja, jog žmonių čia prieš tris tūkstancius metų gyventa. Tik gaila, kad mūsų alkvietės, piliakalniai, senkapiai dar netyrinėti ir nedaug ką gali mums bepasakyti. Kairiajame Liekės krante, stovi stambiausias Lekėčių apylinkių piliakalnis Jundakalnis. Jo šlaitų aukštis net 35 m, o piliakalnio aikštelės plotas apie 400 m2. Senieji žmonės dar teigia, kad kažkada Jundakalnio pilį nuo priešų labai sumaniai gynė lietuviai. Šiandien mes net nežinome, ar pro Altoniškių, Jadagonių, Jundakalnio, Mikytų piliakalnius jojo mūsų kunigaikščįų karių pulkai, ar jie girdė savo žirgus Liekės, Judrės, Ovos vandenyse. Toje piliakalnio legendų apsuptyje prabėgo rašytojo K. Puidos vaikystė.

Taikos sutartimi prie Melno ežero 1422m. Sūduvos kraštas pripažintas Lietuvos žeme. Ten, kur dabar yra Lekėčiai, buvo Vilkijos ir Jono Sapiegos girios. Jonas Sapiega girią gavo 1502m. iš didžiojo kunigaikščio Aleksandro, kaip atlyginimą už nuostolius patirtus per karą su Maskva. Tai, kad 1506m. Sapiegos girioje gyveno lekėtiškiai, patvirtina LDK Aleksandro žemių dovanojimo aktas dvarininkui V. I. Ožuškinui pasirašytas 1506m. liepos 15d. 7km. nuo Lekėčių į šiaurės rytus priešais Vikilkiją, yra Pavilkijys. Tai senas dvaras išsistatęs kairiajame Nemuno krante, senoveje dar žinomas Alaušiaus vardu. Prieš pirmąjį pasaulinį karą čia, kasdami akmenis, dirbo keli šimtai darbininkų, atsirado keletas užeigų, buvo nutiestas vietinis geležinkeliukas, garinė lentpjiūvė, malūnas, trys kalkių dirbtuvėlės, pieninė bei sūrinė, kelios krautuvės. Nepriklausomybes metais Lekėčiai buvo valsčiaus centras. 1923 metais kaime, polivarke ir bažnytkaimyje buvo 90 sodybų ir 490 gyventojų. 1919 metais įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas, kuris 1937 metais pardavė prekių už 37 tūkstančius septynis šimtus litų. Šis kooperatyvas turėjo savo skyrius Vilkijoje, Pavilkyje, Ž. Panemuneje, Seredžiuje. Turėjo savo elektros stotį ir 1920m. Iš Žemes ūkio ministerijos buvo perėmęs lentpjūvę. 1923m. įsigijo malūną.

Prie Rioglos alkvietes 19 – 20a. sandūroje gyveno Br. Vinco Kudirkos bičiulis, knygnešys ir švietėjas Baltrus Sutkus (1863-1945). Bevaikštinejant panemuniais Dr. Vincui Kudirkai galėjo gimti ir ne vienas poezijos posmas, o gal čia ir „Tautines giesmės“ žadžiai į rimus rikiavosi, nors Zanavykų kraštotyros tėvas, buvęs Lekėčių pašto viršininkas Antanas Gintneris (1901-1972) teigė, kad DR. Vincas Kudirka „Tautinę giesmę“ parašęs ne kur kitur, bet tik prie Nemuno.

1928m. Lekėčių miestelio aikštėje pastatytas Nepriklausomybės paminklas, buvo įruošta parapijos salė. Lekėčiuose buvo: valsčiaus savivaldybė, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, policijos nuovada, paštas, biblioteka (pirmąją biblioteką 1907m. Isteigė klebonas J. Staugaitis, joje buvo 340 knygų, o jas skaitė apie 150 žmonių), smulkaus kredito draugija, miškų urėdija ir girininkija, šaulių būrio dūdų orkestras, kelios krautuvės. Pažymėtina, kad Lekėčiuose nebuvo nei vieno žydo. Bolševikų okupacijoje Lekėčiai priskirti Šakių rajonui, sukuriami apylinkės ir „Pirmūno“ kolūkio centrai.