Teatro ir kino aktorius, režisierius.

Gimė 1924 04 28 Kaune – mirė 2014 09 04 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

1932–1937 m. mokėsi pradinėje mokykloje Kaune, vėliau – Kauno amatų mokyklos keramikos skyriuje. 1941–1945 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro vaidybos studijoje (vadovas J. Miltinis). 1984 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1941–2001 m. – Panevėžio dramos teatro aktorius, 1981–1984 m. ir vyriausias režisierius, 1984–1988 m. – direktorius bei meno vadovas, teatro vaidybos studijos dėstytojas.

D. Banionis buvo vienas pagrindinių Juozo Miltinio suburtos teatro trupės, su kuria režisierius pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių. Sukūrė daugiau kaip 100 teatro bei apie 80 kino vaidmenų. Svarbiausi vaidmenys teatre: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Tesmanas (H. Ibseno „Heda Gabler“, 1957), Lomenas (A. Milerio „Komivojažerio mirtis“, 1958), Bankas (V. Šekspyro „Makbetas“, 1961), Bekmanas (V. Borcherto „Lauke, už durų“, 1966), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973), Gorodničius (N. Gogolio „Revizorius“, 1977), Stivensonas (V. Folknerio ir A. Kamiu „Requiem vienuolei“, 1979).

Vaidino Lietuvos, SSRS ir kitų šalių kino filmuose: „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Vienos dienos kronika“ (1963), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), „Kentaurai“ (1978), „Karalius Lyras“ (1971), „Goya, arba sunkus pažinimo kelias“ (1971), „Soliaris“ (1972), „Misterio Makinlio pabėgimas“ (1976), „Bethovenas – vienos dienos gyvenimas“ (1976), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978), „Nicolo Paganini“ (1982). Pastatė spektaklius: K. Sajos „Surūdijęs vanduo“ (1981), V. Tendriakovo „Trys maišai šiukšlėtų kviečių“ (1982), P. Šeferio „Amadeus“ (1983), A. Dundarevo „Vakaras“ (1984), R. Bredberio „Pienų vynas“ (su G. Karlaite, 1985).

1974–1979 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas; 1974–1977 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Tarptautinės teatro akademijos akademikas (nuo 2002).

Įvertinimas

XV tarptautinio Karlovi Varų (Čekoslovakija) kino festivalio apdovanojimas už geriausią vyrišką vaidmenį (filmas „Niekas nenorėjo mirti“) (1966). SSRS valstybinė premija (1967, 1977). LSSR valstybinė premija (1969). Tarptautinio Sofijos (Bulgarija) kino festivalio premija už pagrindinį vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“) (1969). VDR valstybinė premija už Gojos vaidmenį kino filme „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“ (1972). LSSR liaudies artistas (1973). SSRS liaudies artistas (1974). Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžius (1994). Panevėžio garbės pilietis (1999). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius (2004). Premija ir ordinas „Baltijos žvaigždė“ (Sankt Peterburgas) (2004). „Sidabrinė gervė“ už istorinį indėlį į kiną (2008). Rusijos Federacijos Garbės ordinas už didelį indėlį vystant teatro ir kino meną bei daugiametę kūrybinę veiklą (2009). Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2013). Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).

Atmintis

2005 m. Vilniaus prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ įkurtoje šlovės galerijoje D. Banioniui skirta memorialinė lenta su skulptoriaus Tado Gutausko sukurtu rankos atspaudu.

2010 m. Druskininkuose aktoriui atidengta skulptūra. 2010 m. Sankt Peterburge, Aleksandro parke D. Banionio atminimui pastatytas krėslas.

2016 m. Panevėžyje prie namo Ukmergės g. atidengta memorialinė lenta (aut. R. Kvintas), tais pačiais metais memorialinė lenta atidengta Vilniuje Lvivo g. 2024 04 30 minint D. Banionio 100-ąsias gimimo metines, Panevėžyje prie Juozo Miltinio dramos teatro aktoriui atidengta jį vaizduojanti skulptūra (aut. Klaudijus Pūdymas).

D. Banionis – apie Panevėžį:

„Atvažiavau į Panevėžį iš didelio miesto, iš Kauno – Lietuvai jis buvo sostinė, 1941 metų gegužės pabaigoje.

Kelias savaites maniau, kad neišlaikysiu mažo miestelio sindromo: kaimas jis man atrodė. Kelias nuo P. Puzino gatvės iki teatro – beveik viskas, ką mačiau. Maniau, kad ir teatras čia neišsilaikys, pagyvensim ir išsikelsim. /…/

Pamažu mes apsipratom, ir miestas pradėjo priimti mūsų kultūrą. /…/ Jau sulaukdavom žiūrovų iš didmiesčių, ir pradėjo mūsų miestelį gerbt. /…/ Vienas iš pagrindinių dalykų, kas padarė miestą žinomą – menas. /…/

Panevėžys savo dydžiu nepasivys sostinės, bet kultūra – gali. Yra pasaulyje miestų, kurie kaip tik mažiukai, bet garsūs. Ne sostinės.“ (Ir mažų miestų vardai žinomi pasauliui : [pokalbis su D. Banioniu] / [kalbėjosi] E. Mezginaitė // Panevėžio balsas. 2002, rugs. 7, p. 8)