Perkūno namas Kaune

Legendos apie Perkūno šventyklą

Jurgis Oksas

Keleivis, pirmą kartą atvykęs į Kauno senamiestį, visada nustebęs sustoja tylioje, į Nemuną vedančioje Aleksoto gatvėje, prieš nedidelį dviaukštį raudonų plytų namą, apvainikuotą stačiu, tarsi mezginiais išpuoštu frontonu.

Neįprastos, grakščios ir puošnios pastato formos, jo senove dvelkiantys mūrai ir paslaptinga praeitis jau ne pirmą šimtmetį žadina amžininkų nuostabą ir susidomėjimą. Ypač domėtis šiuo viduramžių reliktu imta XIX a. pr., kai istorikai romantikai paskelbė jį buvus pagonių dievaičio Perkūno šventykla. Ši romantiška tradicija taip apėmė žmonių protus, kad Perkūno namo vardas išliko gyvas iki dabar.

Kas gi paskatino romantikus susieti šį namą su mūsų pagoniškąja religija?

1818 m. į pietus nuo šio namo buvo statomas muitinės pastatas. Statybos metu darbininkai šiek tiek apgriovė jo sieną, kurioje, praardžius mūrą, rasta žalvarinė šešių verškų (apie 27 cm) aukščio statulėlė. Figūros galvą vainikavo miesto vaizdas su bokštais ir šventyklomis, kojos buvo sukryžiuotos, o rankose - trys žuvys. Šią skulptūrėlę Kauno magistratas perleido senienų kolekcionieriui grafui Mykolui Kasakauskui, kuris ją atidavė Varšuvos mokslo bičiulių draugijai. Kurį laiką statulėlė buvo Varšuvos muziejuje, o vėliau išgabenta į Peterburgą, kur jos pėdsakai dingo.

Paslaptingoji skulptūrėlė sukėlė daugybę spėliojimų. M. Kasakauskas manė, jog figūra simbolizuoja Kauno miestą, o žuvys jos rankose - tris upes: Nemuną, Nerį ir Nevėžį. Varšuvos mokslo bičiulių draugija laikė ją nežinomos indų dievybės atvaizdu, patekusiu į Lietuvą kartu su totoriais. Istorikas romantikas Teodoras Narbutas tvirtino, jog skulptūra vaizduojanti pagonių dievą Perkūną, o pastate esą buvusi jo šventykla. T. Narbuto nuomone tada pasirodė įtikinamiausia, ir namui galutinai prigijo Perkūno šventyklos vardas. Tiesa, kai kurie blaivesni romantikai (archeologas Adomas Kirkokas ir kt.) teigė, jog gotikos šventyklų pagonys nestatė. Tačiau visuomenė jų balsų neišgirdo. Vokiečių etnografas Eduardas Gizevijus, tyrinėjęs pastatą, nusprendė, jog šventyklos rūsyje buvęs aukuras, o ant stogo stovėjusi šio dievaičio statula.

Istorinės žinios apie pastatą

XIX a. pab. - XX a. pr. istorikų darbuose, be pastato kilmės aiškinimų, yra keletas trumpų žinučių iš jo istorijos.
Motiejus Valančius, rinkęs medžiagą Kauno jėzuitų istorijai, "Pastabose pačiam sau" klaidingai rašė, kad XVII a. vid. namas priklausęs žemaičių kaštelionui Jonui Liackiui. Jėzuitai iš J. Liackio šį namą nupirkę ir 1643 m. jame įkūrę koplyčią.
Kauno praeities tyrinėtojas Konstantinas Gukovskis trumpoje miesto istorijos apybraižoje pateikė tam tikrų duomenų iš XVIII a. pab. - XIX a. pastato istorijos.

Racionalusis XX amžius sukėlė naujų spėliojimų, susijusių su pastato praeitimi. Kritikuodami versiją, kad name buvusi pagonių šventykla, šiuolaikiniai praeities tyrinėtojai bandė pagrįsti pastato pirminę paskirtį ekonominiais veiksniais. Buvo nuspręsta, jog namas statytas Hanzos kontorai, o turtinga architektūra turėjusi simbolizuoti Hanzos galybę ir ekonominę bei kultūrinę vokiečių ekspansiją į Rytų kraštus. Buvo nustatyta netgi tiksli statybos data: 1445-1454 m. - laikotarpis prieš Trylikametį karą (1454-1466 m.).

Prieš šią teoriją griežtai pasisakė kultūrtregeriškosios vokiečių misijos priešininkai. Remiantis architektūros argumentais, buvo teigiama, jog namą kaip prekybos organizacijos būstinę ir kovos su Hanza štabą statė ne vokiečiai, o pirkliai XIV a., t. y. dar prieš įsteigiant Kaune Hanzos kontorą, ir kad Perkūno vardas jam buvo suteiktas siekiant pabrėžti vietinių pirklių savarankiškumą ir didybę.

Ši polemika vyko septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai archyvuose tebuvo rastas vienintelis su namu susijęs mažai reikšmingas XIX a. dokumentas, liudijantis, kad pastatas, vadinamas Perkūno koplyčia, atiduodamas Kauno miesto valdybai.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje šio darbo autoriui pradėjus sistemingai rinkti Kauno istorijos šaltinius, ėmė pamažu aiškėti šio slėpiningo pastato praeitis. Augant rastų dokumentų skaičiui, pamažu griuvo visos fantastiškos namo kilmės teorijos ir klostėsi vis aiškesnis jo istorinės raidos vaizdas. Tačiau pati pradžia vis dar buvo apgaubta paslapties šydu.
Pagaliau 1985 m. lapkričio 14 d. Maskvoje, TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve, buvusio jėzuitų ordino valdų bylose, rasti labai ankstyvi aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Nors rankraščių būklė labai bloga (jie apdegę per gaisrą), vis dėlto tai ankstyviausi ir vertingiausi iki šiol rasti šio Kauno miesto namo istorijos liudytojai. Kai kurių rankraščių sunaikinta net pusė teksto, tačiau, laimei, dauguma dokumentų yra dubliuoti. Todėl, sugretinus du skirtingai apdegusius to paties teksto variantus, tapo įmanoma rekonstruoti didžiąją trūkstamų rankraščių fragmentų dalį.

Senieji manuskriptai pateikia visiškai nelauktų ankstyviausios pastato praeities duomenų. Sugretinus šiuos naujus faktus su archeologų K. Meko, I. Jučienės ir inžinierės architektės D. Zareckienės 1960-1968 m. atliktų natūros tyrimų rezultatais, iškyla išsamus pastato raidos istorijos vaizdas nuo jo statybos iki mūsų dienų.

Kauno miestas XV a.

XV a. antroji pusė - Kauno klestėjimo laikai. Ramūs politiniai horizontai, Vakarų rinkose vis didėjanti miško gaminių bei grūdų paklausa skatino audringą prekybos plėtrą. Todėl Kaunas, esantis pagrindinių Lietuvos sausumos ir vandens kelių sankryžoje, tapo svarbiausiu tranzitinės prekybos centru. Nemuno ir Neries pakrantėse įsikūrė uostai, o šalia jų - pirklių gyvenamieji kvartalai su urmo sandėliais, krautuvėmis, karčemomis, užeigos namais.

Upėmis, vieškeliais į Kauną suplaukusios Lietuvos prekės (kailiai, vaškas, medus, grūdai, vančosas, ąžuoliniai šulai, pelenai, degutas, derva) buvo kraunamos į didžiuosius upių laivus - vytines ir plukdomos į Gdanską. Kelias į pamarį ėjo Nemunu, jo atšaka Gilija, tada Kuršių mariomis iki Deimenos, Deimena pro Labguvą ir Tepliavą į Prieglių, po to pro Karaliaučių Aistmarėmis į Vyslos atšaką Nogatą, Nogatu pro Marienburgą į Vyslą ir ja į Gdanską. Iš Gdansko tuo pačiu keliu laivų vilkstinės grįždavo į Kauną su Vakarų prekėmis - druska, brangiaisiais audiniais, metalais.

Išaugęs iš savo pirminio branduolio už gynybinių sienų linijos, apie XV a. vid. Kaunas buvo perplanuotas stačiakampiais gotiškais kvartalais, suskirstytais į pailgus sklypus, kuriuos greit užstatė mediniais gyvenamaisiais namais, prekių sandėliais, gamybiniais bei ūkiniais pastatais. Greičiausiai miestą perplanavo po 1463 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijoje minimo miesto gaisro, kai sudegė net rotušė ir joje saugomos seniausios miesto privilegijos. Naujojo plano pagrindas - didelė keturkampė, panašios į trapeciją formos turgavietė (dab. Rotušės aikštė), iš kurios įvairiomis kryptimis ėjo 9 gatvės pagrindinė miesto arterija buvo Didžioji Vilniaus (dab. Vilniaus) gatvė, ėjusi iš šiaurrytinio aikštės kampo senojo kelio į Vilnių trasa. Šis kelias nuo pat valstybės susidarymo buvo svarbiausias sausumos traktas, jungęs Lietuvą su Žemaitija. XIII-XIV a. jis ėjo aukščiausia Nemuno slėnio vieta pietinių pilies vartų link, o nuo čia į Neries žiotyse buvusią brastą. Planuojant miestą, kelio atkarpa tarp turgavietės ir pilies buvo panaikinta, į pilį vedė kitos gatvės.

Svarbi buvo Panerio (dab. M. Valančiaus) gatvė, jungusi prekyvietę su Neries uostu, bei Muitinės (dab. V. Kuzmos) gatvė, kurioje stovėjo didžiojo kunigaikščio muitinė, gyveno daug turtingų pirklių ir magistrato pareigūnų. Turgavietę su Nemuno uostu ir keltu per upę jungė gana reikšminga Švenčiausiosios Mergelės Marijos (dab. Aleksoto) gatvė. Gatvės pavadinimas kilęs nuo to paties vardo seniausios Kaune vienuolių pranciškonų (Vytauto) bažnyčios, statydintos dar didžiojo kunigaikščio Vytauto 1400 m.

Savo architektūra tuometinis Kaunas mažai kuo skyrėsi nuo kitų didesnių Lietuvos ir kaimyninių šalių miestų. Mūro tradicijos jame gyvavo nuo XIII a. vid., t. y. nuo pilies statybos, bet praėjus dviem šimtmečiams, Kaune buvo tik trys mūriniai statiniai: pilis ir dvi bažnyčios - Parapijos ir Pranciškonų. Mūrinių gyvenamųjų namų miestiečiai nestatė, nes viešpatavo nuomonė, jog mūras netinkamas gyventi. Be to, plytos buvo brangios, o apylinkių miškuose paruošdavo daug pigios ir puikios medienos. Į rytus nuo pilies stovėjo taip pat mediniai didžiojo kunigaikščio rezidencijos rūmai, kuriuose, vykdami pro Kauną, apsistodavo valdovai, būdavo priimami užsienio valstybių pasiuntiniai.

Panaši padėtis susiklostė ir Lenkijoje, kur XV a. pab. visuose šalies miestuose ir miesteliuose (jų buvo beveik 550) tebuvo apie 500 mūrinių gyvenamųjų ir komunalinių pastatų, neskaičiuojant pilių ir bažnyčių. Tuo metu mūriniai Lenkijos statiniai sudarė vos 0,3% visų krašto pastatų.

Mediniai statiniai turėjo vieną esminį trūkumą - miestą nuolat nusiaubdavo gaisrai, kurie, kaip ir maro epidemijos, buvo didžiausia anų laikų miestų rykštė. Gaisrų pavojus vertė miestiečius pamažu atsisakyti medinių pastatų, bet medis anaiptol ne iš karto užleido mūrui savo pozicijas.

Vakarų Europoje mūrinius namus miestiečiai pradėjo statytis apie 1400 m. Tačiau tik XV a. vid. susiformavo gotiškas namas su langais, panašus į gyvenamąjį. Šis namas buvo vis tobulinamas ir paskutiniame XV a. dešimtmetyje tapo tokios struktūros, kuri XVI šimtmetyje mažai bekito. Toks namo tipas per Pamario ir Prūsijos miestus pasiekė Lietuvą, pirmiausia Kauną.

Impulsą statyti mūrinius pastatus davė 1468 m. į Kauną atsikėlę vienuoliai bernardinai, kurie devintajame XV a. dešimtmetyje pradėjo didžiules mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statybas. Bernardinai, būdami puikūs statybos meistrai, iš Italijos į šiaurės kraštus nešė seniai nusistovėjusias statybos tradicijas ir naują architektūrinę mintį. Italų renesanso idėjos, įskiepytos į šiaurietišką gotikos dirvą, diktavo kryptį XVI a. Lietuvos architektūrai.

XVI a. pr. bernardinų kronikoje rašoma, jog miestiečiai, iš pradžių nepalankiai žiūrėję į vienuolių pradėtą darbą, vėliau patys persiėmė mūro statybos idėją ir pradėjo statydintis mūrinius gyvenamuosius namus.

Kas ir kada statė vadinamąjį Perkūno namą?

Technikos mokslų kandidato V. Levandausko atlikti Lietuvos gotikos pastatų mūro technikos tyrimai rodo, kad vadinamojo perkūno namo plytos yra analogiškos seniausių XV a. Kauno pastatų - Parapijos, Pranciškonų ir Bernardinų bažnyčių plytoms. Vėliau, XVI amžiuje, plytų dydžiai pakito.

Šio namo rūsių sienos mūrytos dviem horizontaliomis didelių lauko akmenų eilėmis. Jų vidurys užpildytas smulkesniais akmenimis, o eilės išlygintos plytų laužu. Sienų storis didesnis negu 120 cm. Panašia kiautine akmenų mūro technika mūrytos ir Kauno pilies sienos. Remiantis statybos medžiagų ir mūro technikos analize, galima spręsti, kad aprašomasis namas yra pats archaiškiausias iš visų išlikusių Kauno gyvenamųjų namų.

Kad namas labai senas, liudija ir tai, jog jame nėra tokio buitinio įrenginio kaip virenė (ugniakuras, uždengtas dideliu gaubtu, pereinančiu į kaminą; atsirado Šiaurės Europoje XVI a. vid.), kuri, vėlesniuose XVI a. kauniečių namuose tapo būtinu virtuvės atributu. Jame taip pat dar nėra ir sanitarinių įrenginių, taip būdingų XVI a. antrosios pusės turtingo miestiečio namui.

Antra vertus, pastato struktūra rodo, kad tai jau visiškai išsivystęs, optimalaus plano pirklio namas, o toks namo tipas, kaip minėta, susiformavo Vakarų Europoje tik XV a. gale. Šveicarų meno istorikas P. Mejeris rašo, kad "seniausi, dar ir dabar gyvenami visų Europos senamiesčių namai yra išlikę iš dešimtmečio apie 1500 metus. Tai, kas buvo statyta dar seniau, išnyko, nes nebetiko naudoti".

Namo architektūrai yra būdingos kai kurios grynai gotiškos formos, nebepasitaikančios nė viename iki šiol išlikusiame XVI a. pastate. To amžiaus Kauno miestiečių namų architektūra, nors iš esmės dar gotiška, turi daug renesanso formų.
Perkūno namo frontonas dažnai lyginamas su Vilniaus šv. Onos bažnyčios fasadu. Šių dviejų paminklų architektūros detalės turi panašumo. Menotyrininkas V.Drėma netgi teigia, jog tai to paties architekto darbas. Tuo tarpu, architektūros mokslų kandidato S.Abramausko nuomone, sugretinus jų konstrukcijos ir puošybos elementus, peršasi išvada, kad Perkūno namas statytas anksčiau už šv.Onos bažnyčią, datuojamą XV a. pabaiga (išlikusi 1503 m. popiežiaus Aleksandro VI brevė didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, kurioje dėkojama už šv. Onos bažnyčios pastatymą).

Susumavus pateiktus duomenis, galima padaryti išvada, kad vadinamasis Perkūno namas statytas XV a. pab.
Architektė D.Zareckienė, išanalizavusi pastato kompoziciją, išraiškos priemones, architektūros ir dekoro elementus, nustatė, kad įgyvendinti sudėtingą ir išraiškingą kompoziciją praktiškai neįmanoma, iš anksto nežinant tikslios visų elementų vietos. Tam turėjo būti sudarytas bendras pastato projektas ir detalūs darbo brėžiniai. Be to, prieš pradedant statyti, turėjo būti pagaminto visos reikiamų profilių plytos.

Ką apie pastato pradžią liudija archyvų dokumentai?

TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve rastame lotyniškame akte rašoma, jog 1546 metais, šeštadienį prieš šv. Stepono šventę (gruodžio 26d.), atvirame suolininkų teismo posėdyje, pirmininkaujant vaitui Jurgiui Pečiūgai, Steponas Dulkė už 150 lietuviškų kapų pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Merijos gatvėje, šalia Bernardo Bitnerio namo, tam pačiam Bernardui Bitneriui. Tai primoji rašytinė žinia apie aprašomąjį namą.

Štai ir kiti vėlesni aktai teikia mums daug vertingos informacijos apie pastato pradžią. Pirmiausia, aktuose kalbama ne apie visuomeninį pastatą, ne apie šventyklą ar prekybos kontorą, o apie privatų gyvenamąjį namą. Antra, dokumente nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas. Tai ne vokiečių pirklys, o lietuvis miestietis S. Dulkė, be šio, turėjęs dar kitą namą turgavietėje. Tiesa, jis nėra pirmasis namo savininkas, jo statytojas. Iš 1567 - 1569 m. aktų paaiškėjo, kad namas priklausė mirusiai S. Dulkės žmonai, kurį ji, matyt, paveldėjo iš savo tėvų. S. Dulkė turėjo dvi dukteris. Viena iš jų 1547 m. buvo ištekėjusi, o kita - dar nepilnametė. Kadangi viduramžiais merginos tekėdavo jaunos, galima spręsti, jog pats Dulkė buvo vedęs prieš 1530m. Vadinasi, jo žmonos tėvai galėjo būti šio namo statytojai. Gaila, kad aktuose nėra užfiksuota Dulkienės mergautinės pavardės. Tačiau ir iš turimų duomenų aišku, jog namas iš pat pradžių buvo privati, o ne visuomeninė valda.

Ona Dulkytė ir Janas Kochanovskis

Vyresnioji S. Dulkės duktė Ona Dulkytė (lotyniškuose dokumentuose ji vadinama Hana) buvo ištekėjusi už lenkų bajoro Jano Kochanovskio, kuris 1547 metais suolininkų teisme užprotestavo jo žmonai paveldėjimo teise priklausančio namo pardavimą. Byla pasiekė didžiojo kunigaikščio teismą, bet baigėsi taikiu S. Dulkės ir J. Kochanovskio susitarimu.
Kas buvo tas Janas Kochanovskis ?

Deja, aktuose nenurodyta jo kilmės vieta. Iš lenkų literatūros istorijos žinoma, jog tuo pat metu gyveno poetas Janas Kochanovskis, žymiausias humanizmo rašytojas ir lenkų literatūrinės kalbos pradininkas. Ar yra kas nors bendra tarp poeto ir O. Dulkytes vyro ? Panagrinėkime keletą jo biografijos faktų.

Poetas J. Kochanovskis gimė 1530 metais Sicine, Radomo žemėje, turtingo bajoro, Sandomežio žemes teisėjo šeimoje. 1544 metais įstojo į Krokuvos universitetą, bet jo nebaigė. Laikotarpis tarp 1547 ir 1551 m. J. Kochanovskio biografijoje nežinomas 1551 m. jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir dvejus metus mokėsi jame. Vėliau J. Kochanovskis išvyko studijuoti į Italiją, po to vėl grįžo į Karaliaučių. Paskui gyveno Lenkijoje, vedė bajoraitę Dorotą Podliodovską, būdamas daugiau kaip 40 m.

J.Kochanovskio poezijoje įvairiais variantais kartojasi švelnios, lyriškos, kartais su tragišku atspalviu eiles, skirtos nežinomai šviesiaplaukei Hanai. Paslaptingoji moteris buvo giliai įėjusi į poeto gyvenimą : Hanos vardu jis pavadino savo vyresniąją dukterį.

Poetinis Hanos paveikslas sukėlė daug spėliojimų dėl jo prototipo, tačiau trūkstant J. Kochanovskio biografijos duomenų, ši mįslė liko neįminta.

Iš J. Kochanovskio eilių matyti, kad jis yra lankęsis Vilniuje. Todėl visiškai tikėtina , jog poetas buvo ir Kaune, esančiame tarp Vilniaus ir Karaliaučiaus, kur susipažino su gražuole Hana, tapusia jo žmona. Taigi lietuvaitė Ona Dulkytė tikrai galėjo būti pirmoji poeto žmona, kuri anksti mirė ir paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje. Žinoma, kol kas tai tik spėliojimas kurį ateityje suradus tikslesnių duomenų bus galima pagrįsti ar atmesti.

Pirminė kvartalo, sklypo ir pastato struktūra

Iš senųjų aktų ir natūros tyrimų išryškėja tuometinio S. Dulkės namo struktūra ir jo aplinka.
S. Dulkės namas stovėjo pietrytinio turgavietės kvartalo gale. Tai buvo tipiškas gotiškas viduramžių miesto prekyvietės kvartalas, planuojant miestą, suskirstytas į 6 sklypus. Kvartalo ilgis pagal aikštę buvo 2 virvės (viduramžių Kauno ilgio matavimo vienetas apytikriai lygus 42 m.), plotis - 1,5 virvės. Kiekvieno sklypo ilgis buvo 1 virvė, plotis - 0,5 virvės. Kvartalas iš šiaurės ribojasi su turgaus aikšte, iš vakarų ir rytų - su komunikacinėmis (t.y. jungiančiomis aikštę su uostu) Kalėjimo ir Švenčiausiosios Marijos gatvėmis,o iš pietų - su vokiečių skersgatviu, tuo metu ėjusiu kaip dab. Santakos gatvės tąsa. Į aikštę galais rėmėsi 4 reprezentacinės valdos (vėliau, vieną sklypą padalijus perpus atsirado jų penki). Kvartalu pietiniame pakraštyje buvo dar dvi valdos, dar atsirėmusios galais į komunikacines gatves. Iš 2 komunikacinių gatvių svarbesnė buvo ta, kurioje stovėjo S. Dulkės namas, nes šios gatvės gale buvo keltas per Nemuną ir Pranciškonų bažnyčia. Reprezentacine prasme šios gatvės valdos buvo beveik tolygios turgavietės valdoms - jau patys seniausi XVI a. pr. rašytiniai šaltiniai mini čia stovėjusius mūrinius namus. Vadinasi, medinė XV a. statyba šioje miesto dalyje buvo pradėta keisti mūrine ankščiau negu bet kurioje vietoje.

Pirmasis gyvenamasis šiame sklype pastatytas, matyt, tuoj po kvartalo suplanavimo buvo medinis. Tą rodo jau susiklostęs kultūrinis sluoksnis, perkastas rengiant tranšėjas mūrinio namo pamatams ir rūsiams.

Vėliau pastatytas mūrinis namas stovėjo galu į gatvę, sklypo rytinės išklotinės centre, o vėliau už jo, šiaurės pusėje, buvo dar vienas kartu statytas tokio pat dydžio pastatas, matyt, turėjęs svirno paskirtį. Šiaurinio sklypo pakraščiu gilumon tęsėsi ūkiniai pastatai, o pietinė pusė buvo neužstatyta. Nuo gatvės ir skersgatvio kiemą skyrė 310 cm aukščio, 85 cm pločio mūro siena, kurioje iš gatvės buvo varteliai, o iš skersgatvio -įvažiavimo vartai.

Namas buvo dviaukštis, 22.4m ilgio ir 8.4m pločio. Kiekviename aukšte ir rūsyje - po 3 anfiladiškai sujungtas patalpas.
Rūsys įrengtas po visu namu. Jo sienos iš vidaus užglaistytos kalkių skiediniu, paliekant atviras didesnes akmenų atviras plokštumas. Įėjimas į rūsį - iš kiemo, stačių plytinių, lentomis dengtų pakopų, laiptai glaudėsi prie rytinės rūsio sienos. Laiptų narvelio sienų apačioje buvo nišos žibintams. Šviesa į rūsį sklido pro 3 švieslangius, 2 iš jų buvo rytinėje rūsio patalpoje (vienas į gatvę, kitas į kiemą), ir vienas - vidurinėje. Vakarinė rūsio patalpa buvo tamsi. Rūsio grindys išklotos lentomis, padėtomis tiesiog ant žemės, perdangos - pušinių sijų ir lentų. Rudyje laikydavo daržoves, midų, drėgmės nebijančias prekes, daugiausia statines su druska ir silkėmis.

Įėjimas į pirmąjį aukštą buvo taip pat iš kiemo, šalia rūsio durų. Rytinę patalpą, į kurią vedė durys, apšviesdavo 3 nedideli langai, nakčiai uždaromi langinėmis. Saugumo sumetimais pirmojo aukšto langus dar saugojo geležinės grotos. Langai, įstiklinti nedideliais apvaliais žalsvo atspalvio stiklais, aptaisytais alaviniais rėmeliais, greičiau priminė ne langus, o vitražus. Šioje patalpoje, kaip ir kituose pirklių namuose matyt, buvo krautuvė. Čia stovėjo stalas, krėslas, pirkliui sėdėti, skrynia prekybiniams dokumentams ir pinigams, keletą suolų klientams ir lentynos prekėms. Vidurinėje patalpoje, apšviestoje dviem langais, ir galinėje tamsioje patalpoje buvo prekių sandėliai. Čia laikydavo nedideliu gabaritų vertingesnių prekių atsargas, kurias šeimininkas realizuodavo savo krautuvėje. Sienų nišose (galiniame kambaryje jų yra net šešios) buvo įrengtos lentynos smulkesnėms prekėms. Kitas prekes, kraudavo matyt tiesiog ant grindų. Grindys ir perdangos abiejuose aukštuose, kaip ir rūsyje buvo medinės.

Žmonės gyveno antrajame aukšte namo. Į jo vidurinę patalpą iš kiemo vedė išoriniai laiptai. Tarp rūsio bei pirmojo ir antrojo aukštų vidurinėse patalpose greičiausiai dar buvo ir vidiniai mediniai laiptai, bet jų pėdsakų iki mūsų dienų neišliko. Vėliau XVI a. sraigtinis arba tiesiaeigius vidaus laiptus dažniausiai įrengdavo išorinėse pastorintose sienose. Gyvenamojo aukšto patalpas ne tik šildė, bet ir apšviesdavo židiniai, juose buvo gaminamas ir maistas. Vidurinė patalpa, kaip ir vėlesniuose XVI - XVII a. namuose, matyt, buvusi virtuvė, galinė vakarinė - miegamasis, o rytinė iš gatvės pusės - svetainė. Ji turėjo tris didelius langus, virtuvė - 3 mažesnius, o miegamasis - 1 didelį. Turtingiausiai apstatyta, be abejo, buvo svetainė. Deja, neturime aprašomojo namo inventorių, kuriuose būtų minimas apstatymas, bet iš kitų to meto Kauno centro namų aprašymų galima susidaryti apytikrį jo istorinio interjero vaizdą.

Turtingi miestiečiai gyvenamųjų namų sienas apmušdavo spalvota gelumbe ar drobiniais sienų apmušalais su įspaustais ar nutapytais polichrominiais ornamentais, be to, puošdavo paveikslais. Gausiose sienų nišose įrengdavo lentynas ir sienines spintas. Iš baldų aktuose minimi suolai, stalai, krėslai, lovos, skrynios ir spintos. Kambarius puošė kalto metalo sietynai, žvakidės, indai, buitinė bei dekoratyvinė keramika.

Antrojo aukšto pagrindiniame fasade pristatytas erkeris, turėjęs keleriopą paskirtį. Pirmiausia, tai buvo jaukus kampelis, kuriame malonu pasėdėti, pasižvalgyti ir dirbti gero apšvietimo reikalaujančius darbus. Be to, erkeris turėjo ir gynybinę paskirtį. Viduramžių Kaune nebuvo nuolatinių viešosios tvarkos apsaugos organų, ir turtingi miestiečiai dažnai kentėdavo nuo plėšikų antpuolių. Tai vertė gyventojus atverti sklypus aukštomis sienomis, apsaugoti langus grotomis bei geležimi kaustytomis langinėmis, t.y. paversti savo valdą maža tvirtove. Erkeris, kaip ir pilies bokštas, užpuolimo atveju buvo naudojamas sienų flankinei gynybai.

Kadangi aprašomasis namas statytas tuo metu, kai uždaro tipo virtuvės ugniakuras dar nebuvo išrastas, virtuvėje gamindavo tik kasdieninį maistą. Duoną kepdavo, alų bei midų virdavo, salyklą džiovindavo specialiuose atskiruose pastatuose, stovėjusiuose kieme. Šie pastatai - kepykla, alaus darykla bei salyklinė - būtinas viduramžių Kauno miestiečio sklypo elementas. Be šių pastatų ir minėtojo svirno, kieme dar paprastai stovėdavo patarnaujančios šeimynos gyvenama gryčia (ten šeimyna ir dirbdavo), arklidė, vežiminė, pirtis, dažnai ir tvartas, pašiūrės malkoms, šienui bei išvietė.

Svirnas buvo tų pačių gabaritų kaip ir gyvenamasis namas. Abu jie statyti vienu metu. Po svirnu buvo rūsys su įėjimu iš gatvės pietiniame šone. Į patį svirną buvo patenkamą per šiek tiek pakeltas duris fasado centre. Viršutinė sienų dalis neišliko, todėl apie svirno antžeminę architektūrą turima nedaug informacijos. Matyt, jo frontonai buvo panašaus silueto kaip gyvenamojo namo, tik, žinoma, ne tokie puošnūs. Be to, nebuvo vidinių pertvarų ir labai mažai angų. Gatvės frontone greičiausiai stovėjęs įrenginys maišams kelti. Grūdams sandėliuoti taip pat buvo pritaikytos svirno bei gyvenamojo namo pastogės, kurias tam tikslui iš vidaus iškaldavo lentomis. Eksportuojamiems grūdams sandėliuoti skirtas svirnas su namu tiesioginio ryšio neturėjo. Gyvenamasis namas ir svirnas buvo dengti vienuolių tipo čerpėmis. Kiemas grįstas lauko akmenimis.

Aprašomasis sklypas su statiniais buvo tipiškas gotiškas viduramžių miestiečio pirklio sklypas.

Šimtmetis iki XVII a. vid.

Bernardas Bitneris iš S. Dulkės pirktą namą valdė iki savo mirties, t.y. 1546 - 1575 m. Jis buvo miesto burmistras ir turtingas urmo priklys, vertęsis miško prekių eksportu. Iš Nemuno aukštupio intakų Ščiaros ir Katros miškų jis gabeno pelenus, ąžuolinius šulus ir kitas prekes į Karaliaučių. Be namo, pirkto iš S. Dulkės, jam dar priklausė 2 mūro namai turgavietėje. Marvos dvaras, keli sklypai mieste, palivarkas ir pievos. Po jo mirties turtą pasidalijo gausi šeima : našlė Elžbieta Bitnerienė ir 9 vaikai.

Per dalybas aprašomasis namas iki gyvos galvos paskirtas našlei E. Bitnerienei, kuri jį išnuomojo Motiejui Rigleriui. Pati našlė gyveno pas vaikus gretimame kampiniame turgavietės name.

Mirdamas B. Bitneris paliko savo prekybos reikalus nesutvarkytus. 1575 m. jo našlė už 221 auksinio ir 27 skatikų skolą turėjo įkeisti savo namą Karaliaučiaus miestiečiui Bernardui Farenheitui.

Po tėvo mirties urmo prekybą toliu tvarkė jo sūnus Bernardas Bitneris. Tačiau jį persekiojo nesėkmės. Iš 1582 m. liepos 7d. akto nuotrupų matyti, kad už iš anksto sumokėtą sumą (338 auksinius) jis buvo įsipareigojęs Karaliaučiaus pirkliui Simonui Hizingui pristatyti iš Mastų, esančių Nemuno aukštupyje, į Karaliaučių ir iškrauti tam tikrame pelenų kieme 58 lakštus ir 4 statines pelenų. Tačiau, plaukiant per marias, vytinė nuskendo, ir B. Bitneris jaunesnysis negalėjo įvykdyti kontrakto sąlygų. Motina, gelbėdama sūnų, antrą kartą įkeitė namą S. Hizingui.

1584 m., po E. Bitnerienės mirties, S. Hizingas, negalėdamas iš įpėdinių atgauti savo pinigų, perleido teises į namą Gardino seniūnui, Balkininkų tenutoriui Steponui Bieliauskui, o šis - Kauno miestietei Margaritai Luiniškytei Šimkevičienei - Milkažentienei (jos mūrinis namas stovėjo turgavietėje, šalia kampinio Bitnerių namo). Iškilus kontroversijai tarp kreditorių, teismas nutarė pusę įkeisto namo pripažinti B. Farenheitui. Jo įgaliojimu, Kauno suolininkų teismas priteisė namą valdyti ten gyvenančiam M. Rigleriui, iki įpėdiniai grąžins skolą.

1589 m. kovo 15d. vienas iš namo paveldėtojų, vyresnysis suolininkas Fridrichas Bitneris, dar kartą įkeitęs aprašomąjį namą, paskolino iš Kauno liuteronų bendruomenės vyresniųjų 400 auksinų ir grąžino 338 auksinų skolą Grigaliui Šimkevičiui - Milkaženčiui.

Vėliau, matyt, namą iš skolininkų ir kitų paveldėtojų atpirko B. Bitnerio vyresniojo dukters Sibilės vyras Kauno vaitas Albertas Beinartas, kuris 1610 m. gruodžio 8 d. testamentu šį namą užrašė dukrai Brigitai Beinartaitei - Kojelavičienei.
A. Beinartas su žmona Sibile gyveno jos iš tėvo paveldėtame name turgavietėje, į vakarus nuo G. Šimkevičiaus - Milkaženčio namo.

B. Beinartienė su vyru Jonu Kojelavičiumi, matyt, gyveno aprašomajame S. Dulkės name. Greičiausiai čia 1609m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus Albertas, būsimasis Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius.
Albertas Kojelavičius - Vijūkas baigė Nesvyžiaus kolegiją ir Vilniaus akademiją, kur apgynė filosofijos magistro ir teologijos daktaro laipsnius. Čia jis keliolika metų dėstė įvairius dalykus.

A. Kojalavičius - Vijūkas buvo plataus humanitarinio išsilavinimo žmogus, parašė apie 40 darbų, daugiausia iš istorijos. Svarbiausias jo veikalas - dviejų dalių "Lietuvos istorija" - parašyta pavyzdinga lotynų kalba, ilgą laiką buvo pagrindinis Lietuvos istorijos darbas, kuriuo rėmėsi net Vakarų Europos istorikai.

Po A. Beinarto mirties Kojelavičiams atiteko ir Kojelavičienės tėvų namas turgavietėje. Kadangi visi trys Kojelavičių sūnūs įstojo į jėzuitų vienuolyną, B. Kojelavičienė 1627m. Mirdama paskyrė buvusį S. Dulkės namą vienuoliams bernardinams, o turgavietės namą - sūnums. Vėliau, 1642 m., Albertas, Kazimieras ir Petras Kojelavičiai, atvykę į Kauną steigti kolegijos, dovanojo jai savo paveldėtą namą.

1634 m. Rugsėjo 15 d. bernardinų konvento gvardijonas Bernardinas Švabas perleido savo teises į B. Kojelavičienės dovanotą namą Kauno liuteronų bendruomenei.

Per 1655 - 1661 m. karą pastatas apgriautas. Natūras tyrimų metu buvo atidengtas to laiko mūras, sudaužytas artilerijos sviedinių. Po karo namas suremontuotas.

Jėzuitų koplyčia ir kolegija

1666 m. turgavietėje, Alberto Beinarto ir Adomo Tolvaišio namų vietoje, jėzuitai pradėjo statyti mūro bažnyčia. Adomui Tolvaišiui, Žemaičių kaštelionai, nuo 1625 m. priklausęs mūrinis namas buvo antras nuo kalėjimo gatvės kampo, šalia A. Beinarto namo. Šis namas vėliau atiteko jėzuitams, kurie, matyt, čia 1643 m. įrengė M. Valančiaus minima koplyčią. Pradėjus statyti bažnyčią, koplyčią teko nugriauti. 1668 m. liepos 28 d. jėzuitų valdas nuniokojo gaisras ir statyba buvo laikinai nutraukta.

Panaikinus koplyčią A. Tolvaišio name, jėzuitai neturėjo kur laikyti mišių. 1666 m., remdamiesi brolių Kojelavičių teise į buvusį S. Dulkės namą, jie pradėjo dėl šio namo bylą su liuteronais. Kadangi, pagal Magdeburgo teisę, palikuonys galėjo išsipirkti parduota tėvų namą, 1670 m. kovo 21 d. liuteronų bendruomenės senjorai už 1000 auksinų pardavė namą jėzuitų ordinui. Jame jėzuitai įsteigė koplyčią.

Ją rengiant, pastatas iš pagrindų rekonstruotas. Sugriautas vidaus kapitalinės sienos, perdanga tarp aukštų, nugriauti išoriniai laiptai ir laiptai į rūsį, užmūrytos durų ir kai kurių langų angos. Vakarų fasade įrengtos plačios durys į koplyčią, o rytinėje pastato dalyje iškirstas didelis langas ir įrengtas altorius. Koplyčios egzistavimo laikotarpiu 2 rūsiai (vidurinis bei rytinis ) buvo padengti cilindriniais skliautais ir į vidurinį rūsį iš primojo aukšto išmūrytas sraigtinis laiptų narvelis. Rūsiai greičiausiai buvo pritaikyti laidojimo kriptoms, nes, užsitęsus bažnyčios statybai, jėzuitai neturėjo kur laidoti savo mirusiųjų.

Matyt, tuo pačiu metu gretimajame svirne bursa - kolegijos studentų bendrabutis, nes vėlesniuose mokyklos vizitacijos aktuose koplyčios bursa jau minima. Be to, tiriant čia rasta šiuo laikotarpiu įrengtų krosnių koklių.

Dėl karų ir epidemijų bažnyčios statyba užsitęsė iki 1720 m., todėl koplyčia buvusiame S. Dulkės name išbuvo kelis dešimtmečius. Tik 1722 m. pamaldos iš koplyčios iškilmingai perkeltos į pašventintą bažnyčią. Buvęs koplyčios pastatas atiduotas kolegijai : jame įrengtos mokymo klasės.

Rengiant klases, pastate vėl atlikta kapitalinė rekonstrukcija - užpilti rūsiai, panaikintas sraigtinis laiptų narvelis, pakeistos langų angos, įrengta nauja paaukštinta perdanga tarp aukštų, nutinkuoti fasadai.
Kolegijos pastatai nukentėjo 1732 m. per visuotinį Kauno gaisrą.

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, Kauno kolegijos valdos perėjo edukacinės komisijos žinion. Manoma, kad statant naująjį kolegijos pastatą (1782 - 1783 m.), buvo išardytas ir panaudotas kaip statybinė medžiaga sudegęs svirnas. Senasis S. Dulkės (Bitnerių) namas tuo metu stovėjo tuščias.

Pastato istorija XIX a. - XX a. pr.

XIX a. pr. namas kurį laiką buvo naudojamas kaip sandėlis. Čia kraudavo grūdus, druską, silkes. Pasklidus garsui apie namo sienoje rastą statulėlę, ketinta pastatą remontuoti. 1823 m. Vilniaus architektas D. Kulakovskis netgi sudarė namo restauravimo projektą, kuris liko neįgyvendintas.

1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, buvo susirūpinta šio senovinio pastato, liaudies vadinamo Perkūno šventykla, likimu. Norėdamas išsaugoti šį praeities paminklą, gubernatorius I. Kalkatinas liepė uždengti jį nauju stogu ir iki tolesnio nurodymo įsteigti jame teatrą. Pats pastatas buvo perduotas miestų valdybai.

Šiame improvizuotame teatre vaidino įvairios gastroliuojančios trupės iš Vilniaus, Gardino ir kitų miestų. Nors salėje nebuvo nei erdvės, nei patogumų (čia stovėjo tik 100 kėdžių ir keli suolai), joje statydavo net operas. 1861 - aisiais ir vėlesniais metais čia primą kartą Kaune skambėjo S. Moniuškos "Halka" ir "Baisusis dvaras". D. F. Obero "Nebylė iš Portičio" ir "Fra Dijavolas", G. Donisečio "Pulko duktė" ir "Liučija Di Lamermūr", Dž. Rosinio "Sevilijos kirpėjas", K. M. Vėberio "Laisvasis šaulys" ir kt.

1865 m. profesionalusis teatras buvo perkeltas į rotušės salę, o senasis pastatas paskirtas jėzuitų bažnyčioje įsikūrusio Aleksandro Nevskio soboro pamokslininkui gyventi. Namas vėl rekonstruotas : sumūrytos naujos vidaus kapitalinės sienos, nugriautas vakarinis frontonas, perdirbtos gotiškos angos, pristatytas priestatas.

Po I pasaulinio karo pastatas vėl atiteko jėzuitams, kurie jį taip pat rekonstravo: iškirto dideles langų angas pietinėje sienoje, išgriovė dvi vidaus kapitalines sienas, iš kurių viena, galinė pastato siena buvo likusi dar iš pirmojo statybos etapo.

Restauracija ir pritaikymas

Tarybiniais metais susirūpinta šio daug išgyvenusio paminklo restauracija. 1960m. pastatą pradėjo tyrinėti specialiosios mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės specialistai : archeologai K. Mekas, I. Jučienė ir architektė D. Zareckienė. Perkasomis buvo ištirta pastato aplinka : nustatyti senųjų statinių kontūrai bei priminis kiemo paviršius su senu grindiniu. Zonduojant mūrus, rastos senųjų sienų angų bei kitų architektūros elementų liekanos. Išanalizavus natūros tyrimų duomenis ir papildžius juos senąja XIX a. ikonografine medžiaga, buvo sudarytas pastato restauravimo projektas (autorė - D. Zareckienė), numatantis kiek įmanoma tiksliai atkurti senąją jo architektūrą.

Daugiausia problemų sukėlė erkerio, vakarinio frontono ir išorės laiptų restauravimas. Laimei, kai kurie erkerio fragmentai buvo rasti po vėlyvų rekonstrukcijų sluoksniais. Šie duomenys kartu su ikonografine medžiaga ir nuodugnia konstrukcine elemento analizė padėjo atkurti gana pagrįstą, gerai besiderinantį su fasadu senąjį elementą.

Duomenų restauruoti vakarinį frontoną buvo gerokai mažiau. Tėra išlikusi nelabai tiksli XIX a. pr. graviūra, vaizduojanti namo fasadą iš vakarų pusės, ir dar viena graviūra, kurioje matyti vidinė frontono dalis ir kai kurie konstrukcijų bei interjero natūros likučiai. Vis dėlto frontono restauravimo problema, panaudojus jam atstatyti autentišku profiliu figūrines plytas bei pagrindinio fasado kompozicijos principus, buvo gana sėkmingai išspręsta.

Dar sunkiau buvo rasti tinkamą sprendimą išorės laiptams restauruoti. Laiptai nugriauti jau XVII a., ikonografinės medžiagos nėra. O išlikę tik dviejų laiptų atramų pamatai ir antro aukšto durų vieta. Apie laiptų konstrukciją ir jų architektūrą jokių duomenų nerasta. Dėl to projektuoti hipotetiniai laiptai, kurių puošybai panaudoti kai kurie pagrindinio fasado elementai.

1964 m. pastato restauravimo projektas buvo baigtas. Specialiosios mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės meistrai (darbų vykdytojas - H. Janikštis) pradėjo restauravimo darbus. Tuo pat metu pastatas buvo papildomai tiriamas, projektas tikslinamas, sudaromi darbo brėžiniai. Projektavimo darbai galutinai baigti 1967 m., o 1968 m. namas baigtas atstatyti.
Nors gatvės tvorai atkurti duomenų visai užteko, ji atstatyta tik fragmentiškai, nes nenorėta, kad ji užstotų pietų fasadą. Be to, vakarinė sklypo dalis, įeinanti į mokyklos kiemo teritoriją, nebuvo ištirta.

Dėl natūros duomenų stokos nebuvo restauruotas svirnas - pasitenkinta vien fragmentiniu kai kurių elementų restauravimu.
Pabaigus darbus, pastate įsikūrė Kauno valstybinio muziejaus filialas. Jame eksponuojami senamiesčio archeologinių kasinėjimų metu rasti senosios keramikos dirbiniai, liudijantys apie išlavintą viduramžių meistrų meninį skonį, aukštą profesinį meistriškumą. Ši senoji ekspozicija labai gerai papildo čia pat senamiestyje, rotušės rūsiuose įsikūrusių šiandieninės keramikos muziejaus stendus.

Paminklo architektūrinė ir meninė vertė

Paminklo architektūrą detaliausiai yra nagrinėjusi architektūros mokslų kandidatė A. Jankevičienė ir architektė D. Zareckienė. A. Jankevičienės nuomone, pastatas statytas Lietuvos gotikos klestėjimo laikotarpiu.

Po Žalgirio mūšio Lietuvos miestai, pirmiausia Kaunas, palaikė glaudžius ekonominius ir kultūrinius santykius su Rytprūsių ir pamario miestais, Gdansku ir kt. Šių miestų architektūra, veikiama flamandų gotikos, pasiekė aukštą išsivystymo lygį. Jai buvo būdingas formų lengvumas ir dekoratyvumas, maksimalus plytų plastinių savybių panaudojimas. Visi šie bruožai būdingi ir Perkūno namo architektūrai. Tačiau ieškoti tiesioginio pamario gotikos paminklų ir perkūno namo fromų bendrumo, A. Senkevičienės įsitikinimu, būtu klaidinga.

Ieškant architektūros formų ištakų, Perkūno namo fasadas dažnai lyginamas su Gdansko pranciškonų šv. Trejybės bažnyčios ir vienuolynų frontonais. Ši bažnyčia statyta keliais etapais 1420 - 1514 m. Išanalizavus šių dviejų paminklų architektūros bendrybes ir skirtumus, nustatyta, kad jie iš tikrųjų turi nemažą panašumą. Abiejuose paminkluose frontonus nuo apatinės fasadų dalies skiria ornamentinė juosta. Vertikalios frontonų padalos baigiamos piramidėmis fialomis, puoštomis krabais. Sutampa Perkūno namo ir šv. Trejybės bažnyčios centrinio frontono vertikalių skaičius. Tačiau, šių frontonų formos turi ir esminių skirtumų. Bažnyčioje visas frontonų plokštumas dengia vienodas, monotoniškai pasikartojantis susipynusių kreivių ornamentas. Perkūno namo frontonas papuoštas daug laisviau ir įvairiau. Jo kraštinėse plokštumose yra reljefiškos arkos su miniatiūriniais "erkeriais", o vidurinėse - susipynusios kreivės. Vidurinė vertikalė eina tik iki frontono vidurio; ją baigia piramidinis stogelis ir ant jo stovinti fiala. Viršutinė frontono plokštuma suskaidyta į grakščias nišas.

A. Jankevičienės teigimu Perkūno namo statytojas buvo gerai susipažinęs su pamario gotikos tradicijomis, jos kompozicinėmis priemonėmis. Tačiau, perėmęs bendrą kompozicijos idėją, jis kūrybiškai ir originaliai rėmėsi turtingomis vėlyvosios gotikos formomis.

Pastato kompozicija nėra vieninga. Šoninis fasadas labai paprastas - dideles mūro plokštumas skaido tik langų bei durų angos ir degtų plytų rombai. Pagrindinio fasado atskirto nuo frontono turtinga frizinė juosta, kompozicinės priemonės daug sudėtingesnės. Čia ir įvairių dydžių langai bei langeliai, nišos ir nišelės, erkeris. Visi jie aprėminti skirtingų profilių voleliais. Fasadai sukurti asimetrijos principu. Tačiau kompozicijos sudėtingumu, architektūrinių bei dekoratyvinių formų turtingumu pastate dominuojantis pagrindinis frontonas suformuotas laikantis griežtos simetrijos. Užuolaidinės arkos kraštinėse frontono plokštumose, susipynusios kreivės, sudarančios vieną iš pagrindinių frontono kompozicijos motyvų, stačiakampiai bei pusapvaliai langeliai yra paryškinti sudėtingų profilių susikertančiais ir besikryžiuojančiais voleliais. Ši reljefinė puošyba išskiria juos iš fasado plokštumos ir sukuria šviesos bei šešėlių kontrastinius derinius, labai pagyvinančius frontono plastinę išraišką. Visa šią formų įvairovę lyg karūna vainikuoja vertikalės su fialomis, gausiai išpuoštomis krabais. Taip buvo sukurtas dinamiškas, žaismingos kompozicijos, savitos išraiškos, labai turtingas ir originalus fasadas, į kurį panašaus neturi joks kitas viduramžių pastatas.

Tai ir sudaro ypatingą šio pastato architektūrinę ir meninę vertę, leidžiančią jį priskirti prie geriausių Lietuvos vėlyvosios gotikos paminklų.

Šaltiniai ir literatūra

1. LTSR centrinis valstybinis istorijos archyvas, f. SA, b. 13863, f. 567, apr. 2, b. 5303
2. LTSR centrinis valstybinis istorijos archyvas. Lietuvos Metrika (mikrofilmas), kn. 107
3. TSRS centrinis valstybinis senųjų aktų archyvas, f. 1603, apr. 5, b. 1977, 1978, 1979, 1980, 1981, 1982, 1983, 1986, 1989, 1990, 2006
4. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 7, b. 13856, 13860, 13861, 13865
5. Raporty generalnych wizytatorόw szkόt Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim 1782 - 1792. - Ossolineum, Wroctaw, Warszawa, Krakόw, Gdansk, 1974
6. Baršauskas J. Gyvenamieji ir kai kurie visuomeninės paskirties gotikiniai pastatai Kaune. - Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 1, Statybos ir architektūros institutas, Kaunas, 1960
7. Jankevičienė A,. Lietuvos gotikos architektūros kompozicinės ypatybės. - Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 3, „Mintis", V., 1966
8. Jurkštas V. P. Senasis Kauno teatras. - Kauno tiesa, 1984.12.23
9. Levandauskas V., Jankevičienė A. Lietuvos gotiškų gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų mūro medžiagos ir statybos technika. - Lietuvos TSR architektūros klausimai., t. 5, sąs. 3, „Mokslas", V., 1978
10. Meyer P. Historia sztuki europejskiej, t. 2, Od renesansu po czasy wspόlczesne, PWN. - Warszawa, 1973
11. Valančius M. Pastabos pačiam sau. - Klaipėda, 1929
12. Zareckienė D. Kauno m. gotiškų gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų fasadų puošyba. - Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 4, „Mintis", V., 1974
13. Zareckienė D. Perkūno namas Kaune (tyrimai ir restauravimas) - Architektūros paminklai, t. 2, Paminklų konservavimo institutas. V., 1972
14. Гуковскuū К. П. Город Ковна. Краткий историко - статистический очерк. - Ковна, 1904

Iš http://www.kjg.lt