Didelė nelaimė atsitiko Suoste prieš kelerius metus. Sudegė iš medienos statyta bažnyčia. Maldos namus įkūrus Germaniškio valgyklos pastate, sekmadieniais ten vyko pamaldos. Daugeliui vietos gyventojų tai atrodė nepriimtina, nes valgyklos salėje vykdavo jaunimo diskotekos ir kiti renginiai. Buvo minčių šventovę perkelti į vaikų darželį, tačiau ten reikėjo didelio remonto. Be to, pastatas nebūtų tapęs parapijos nuosavybe. Tada gyventojai apžiūrėjo buvusią kolūkio pirtį, kurioje vėliau veikė parduotuvė. Kilęs gaisras ją gerokai suniokojo. Parduotuvės savininkė, žinodama, kad germaniškiečiai pasiryžę turėti savo maldos namus, nusprendė statinį jiems dovanoti. Reikėjo jį atstatyti ar nugriauti. Po gaisro buvo likę vos pusė pastato sienų. Teko daug vargti, kol parapija jį įsigijo kaip nuosavybę. Žemė po statiniu dabar jai išnuomota 99 metams.

Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui davus palaiminimą, kad čia galima statyti šventovę, imta rūpintis lėšomis. Aukojo kiek kas galėjo. Talkų metu buvo šalinamos gaisro liekanos. Statybai trukdė tai, jog neturėta projekto. Atvykęs iš Kauno architektas pareiškė, kad jį parengti kainuosią apie penkis-šešis tūkstančius litų. Architekto teko atsisakyti. Tada buvo pasinaudota turimu senuoju projektu ir pradėta statyti ant išlikusių pamatų. Galima sakyti, atlikti restauraciniai darbai. Baigus statyti ir įėjus į vidų, dar neturėta projekto. Prieš pat Naujuosius metus rajono savivaldybė, norėdama, kad būtų užbaigta koplyčios statyba, skyrė 10 tūkst. litų. Turint tiek pinigų, buvo prisimintas projektas. Jį atliko vienas biržietis architektas kelis kartus pigiau, nei prašė jo kolega kaunietis. Parapija susitvarkė visus kitus reikalingus koplyčiai dokumentus.

Visą koplyčios statybą prižiūrėjo ir daugiausia prie jos dirbo Augustas Skadinis, kolūkių laikais buvęs geras statybų specialistas. Beveik nerasi Germaniškyje namo, prie kurio nebūtų pridėta jo rankų. Statydami koplyčią, germaniškiečiai nesamdė svetimų meistrų. Viskas buvo daroma pačių Germaniškio gyventojų. Praktikuojantis katalikas, apie 30 metų dirbantis Suosto parapijos pirmininku, A. Skadinis buvo ir atsakingas už lėšų naudojimą. Išlaidas jis surašydavo specialioje knygoje. Atvykę mokesčių inspekcijos darbuotojai viską patikrino ir prie nieko negalėjo prikibti.

Už statybines medžiagas pagal pateiktas sąskaitas sumokėjo Panevėžio vyskupija. Tačiau jų daug buvo ir suaukota. Atsirado geradarių, kurių dėka statybvietėje atsirado ne vienas sunkvežimis plytų. Ūkininkas Linas Vaitkevičius dovanojo medienos sijoms, gegnėms. Bet didžiausias rėmėjas buvo Henrikas Bertulis. Jis daugiausia rūpinosi, kad koplyčia būtų graži ir patraukli. Šis stambiausias Germaniškio ūkininkas tam skyrė ne tik daug savo lėšų, bet ir negailėjo statybinių medžiagų. Visas koplyčios bokštas statytas iš jo plytų. Grindis iš pradžių ketinta daryti cementines, o ant jų kloti plyteles. H. Bertulis pasiūlė iškloti medines grindis ir davė reikiamą kiekį lentų. Po jomis statybininkai klojo storą sluoksnį akmens vatos, todėl grindys bus šiltos ir spiginant 20 laipsnių šalčiui. Apšvietimui reikalingas elektros medžiagas dovanojo vienas verslininkas, kilęs iš Suosto ir dabar gyvenantis Vilniuje. Visų geradarių, prisidėjusių, kad Germaniškyje iškiltų koplyčia, net nesuminėsi.

Pamaldos koplyčioje vyko jau žiemą, nuo Gavėnios pradžios. Ją pašventino ir šv. Mišias aukojo Nemunėlio Radviliškio klebonas kun. Henrikas Bernatovičius. Pamaldų metu patalpos buvo šildomos. Skaistkalnės (Latvija) vienuoliai, su kuriais palaikomi gražūs ryšiai, koplyčiai dovanojo iš Lenkijos atvežtų kryžiaus kelio stočių, gražų arnotą, nuostabias žvakides. Ypač šventovę rėmė Panevėžio vyskupas J.Kauneckas. Jo dėka šiandien germaniškiečiai džiaugiasi turėdami altorius, tabernakulį, įvairių kryžių, arnotus. Jų dabar koplyčia turi kaip tikra bažnyčia. Į pamaldas kviečia ganytojo dovanotas varpas.

Gegužės 8-ąją į Germaniškį atvyko vyskupas J.Kauneckas. Pasitaikė nuostabi diena. Įsitikinus, kas visi netilps koplyčios viduje, iškilmės vyko prie jos durų lauke. Šventėje dalyvavo Nemunėlio Radviliškio klebonas kun.H.Bernatovičius, Pabiržės altaristas kan. Antanas Balaišis. Atvyko rajono savivaldybės, seniūnijos atstovai. Šv. Mišias aukojo vyskupas J.Kauneckas. Ganytojas pasakė išmintingą pamokslą, kuris sujaudino daugelį tikinčiųjų. Vyskupas parapijai dovanojo atvežtą didelę Lurdo Dievo Motinos statulą. Iškilmes skaidrino dalyvavęs Biržų bažnyčios choras.

Germaniškiečiai svečiams surengė iškilmingus pietus. Susibūrę vietos gyventojai padainavo gražių senovinių dainų. „Kam jūs kviečiatės giesmininkus iš Biržų, jeigu jūsų tokie gražūs balsai“,- stebėjosi vyskupas J. Kauneckas.

Pamaldos Germaniškyje vyksta kiekvieną sekmadienį, išskyrus paskutinįjį, kai kun. H.Bernatovičius važiuoja aukoti šv. Mišių į Suostą. Koplyčioje nesunkiai telpa apie šimtą tikinčiųjų. Šiaip šv. Mišių išklauso apie 30-40 žmonių. Tarp jų būna ir jaunimo. Ateina net tie, kurie prieš tai bažnyčios slenksčio nebuvo peržengę po kelis dešimtmečius. Pamaldų metu gieda į chorą susibūrę germaniškiečiai. Zakristijono pareigas eina ūkininkas A.Skadinis.

Germaniškio gyvenvietė anksčiau neturėjo kur tinkamai pašarvoti mirusiųjų. Dabar tai daroma koplyčioje. Čia yra visi tam reikalingi atributai. Kai ką dovanojo viena Biržų šarvojimo paslaugas teikianti firma. Mirusieji koplyčioje šarvojami nemokamai. Giesmininkai – irgi savi, už giedojimą pinigų neima.

Bronius VERTELKA