Kairiajame Nemuno krante, šiauriniame Sūduvos pakraštyje, netoli Veliuonos, nuo seno dunkso buvęs Ilguvos dvaras ir to paties vardo bažnytkaimis. Prieš penkis šimtmečius į Veliuonos girią ėmė keltis gyventojai. Pirmieji čia apsigyveno girių sargai ir žvėrių sekėjai. Vėliau čia buvo įkurtas Panykių dvaras ir kaimas. Grigalius Valavičius, 1559 metais revizuodamas šio krašto girias, netoli Nemuno, Tvirbūtuose, rado gyvenusius žmones. Panykiai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1583 metais, kai Raseinių teisme buvo sprendžiamas ginčas tarp tų apylinkių valstiečių ir Panykių dvaro valdytojo Andriaus Kosovo. Yra išlikęs 1597 metų Panykių dvarelio aprašas. XVIII šimtmetyje iškirtus girias, įsikūrė keletas kaimų.

Amžių tėkmėje Panykių dvaro savininkai keitėsi, o XVIII a. pirmojoje pusėje dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A.Prialgauskas, iš kurio už skolas 1758 metais dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas, kun. Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas (Talko Hryncewicz-Ilgowski). Jis šiame dvare įsirengė savo vasaros rezidenciją, o netoli dvaro sodybos, ant Nykos kranto, 1765 metais pastatė pirmąją bažnyčią, kurios 240 metų sukaktį minime šiemet. Tuo metu Panykiai buvo pavadinti nauju vardu – Ilguva.

Iki to laiko visi dvarai ir kaimai nuo Žemosios Panemunės iki Nykos upelio priklausė Seredžiaus parapijai. Prelatas V.Grincevičius pasirūpino, kad Ilguvos dvaras ir jam priklausantys kaimai būtų priskirti Veliuonos parapijai. Ši priklausomybė išliko iki 1794 metų, kai Ilguva tapo savarankiška parapija, o bažnyčia iš filijinės gavo parapinės titulą. Neilgai valdęs dvarą prel. V.Grincevičius jį kartu su penkiais palivarkais Tvirbūtais, Misiūnais ir kitoje Nemuno pusėje buvusiais Rukšionimis, Goniūnais bei Marapole pardavė savo brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionui (rūmų tvarkytojui). Yra išlikęs ir antrasis 1768 metų Ilguvos dvaro inventorinis aprašas. Jame nurodyta, kad Ilguvoje tuo metu yra buvusi ir koplyčia, kuri aptarnaudavo daugiausia dvariškius.
Dvidešimt metų Ilguva nuolatinio kunigo neturėjo. Tik J.Grincevičiaus pastangomis buvo išrūpintas nuolatinis kunigas. 1785 m. kovo 31 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis paskyrė Ilguvon pirmąjį nuolatinį kunigą Steponą Žakevičių. Jo rūpesčiu buvo įsigyta daug liturginių drabužių, kitų bažnyčiai būtinų reikmenų. Jam darbuojantis 1794 metais Ilguvoje buvo įsteigta savarankiška parapija. S.Žakevičius tapo pirmuoju šios parapijos administratoriumi (lot. commendor). Ilguvoje šis kunigas dirbo daugiau kaip 20 metų.

Iš 1804 metų parapijos vizitavimo akto sužinome, kaip atrodė pirmoji Ilguvos bažnyčia. Jos ilgis ir plotis buvo toks pat kaip šiandieninės bažnyčios, t.y. 12 sieksnių ilgumo ir šešių sieksnių platumo (sieksnis – 1,95 m). Po 1813 m. liepos 12 d. gaisro dabartinė bažnyčia buvo pastatyta ant tų pačių pamatų. Senoji bažnyčia buvo taip pat medinė, dengta lentelėmis (gontais), grindys iš lentų. Virš portalo buvo iškeltas bokštas, kuriame buvo įrengta varpinė. Joje kabojo trys varpai. Didysis varpas buvo nupirktas prel. V.Grincevičiaus už parapijiečių suaukotus 50 pūdų grūdų (pūdas 16,4 kg) ir kapą (60 vnt.) sūrių. Du mažesniuosius taip pat nupirko šis fundatorius.

Bažnyčioje buvo trys altoriai. Didžiajame altoriuje stovėjo dailaus darbo Nukryžiuotojo skulptūra. Iš šonų buvo dvi statulos: Švč.Mergelės Marijos ir šv.Jono. Prie didžiojo altoriaus buvo dvi pakopėlės, o šalimais kampe – krikštykla. Pamokslų sakykla iš lentų dažyta. Kairiajame šoniniame altoriuje su viena pakopėle – Sopulingosios Mergelės paveikslas. Kitame altoriuje – šv.Izidoriaus, artojų globėjo, paveikslas. Ant altorių buvo padėtos dvi lentelės su šventomis relikvijomis, dovanotomis ir pašventintomis Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco ir Vilniaus vyskupo Valentino Volčatskio. Už didžiojo altoriaus buvo įrengta zakristija. Joje stovėjo spinta su stalčiais ir durelėmis liturginiams reikmenims laikyti.

Pirmoji Ilguvos bažnyčia turėjo šešis didelius langus ir septynis mažesnius. Į bažnyčią vedė trejos durys. Viduje buvo drožiniais išpuošti septynių registrų vargonai, meniškai išmarginti ir nudažyti įvairiomis spalvomis.

Iš vakarų pusės, Nykos link, šventoriuje buvo kapinės. Jų pakraščiu dviem eilėmis auga įvairių rūšių medžiai.

Ilguvos bažnyčiai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje priklausė trys koplyčios. Pati seniausia, statyta dar 1763 metais, buvo Sutkų kaime. Greta jos 1770 metais įkurtos kapinės. Dabartinė Sutkų bažnyčia, seniau buvusi koplyčia, statyta 1825 metais. Kita koplyčia vakarinėje parapijos dalyje, Šilvėnų kaime, pastatyta 1783 metais. Prie jos taip pat buvo kaimo kapinės. Kapinaičių pradžia siekia senus laikus. Trečioji sena koplyčia ir prie jos nuo 1810 metų buvusios kapinės buvo Kubilių kaime. Ji ilgainiui liko apleista ir XIX a. viduryje sunyko. Visose koplyčiose šv. Mišios būdavo aukojamos keliolika kartų per metus tų kaimų gyventojams pageidaujant.

Ilguvos parapijos ribos per du šimtus metų pakito labai nežymiai. Tik 1921 metais, steigiant Sutkų parapiją, keletas kaimų buvo jai priskirta. O iki to laiko Ilguvai priklausė 44 kaimai.

Senojoje Ilguvos bažnyčioje yra dirbę tik trys kunigai: pirmasis, S.Žakevičius, apie dvidešimt metų, o kiti du – Antanas Bertavičius ir Adomas Jakubauskas – beveik po ketverius metus. Per visą bažnyčios ir parapijos istoriją čia yra darbavęsi 45 kunigai. Tarp jų yra buvusių žymių, Lietuvai daug nusipelniusių dvasininkų, pavyzdžiui, pirmasis Sūduvos rašytojas Antanas Tatarė, teologijos mokslų daktaras, publicistas ir lietuviškų leidinių redaktorius Antanas Civinskas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, Sibiro lagerių kankinys Juozas Vyšniauskas ir keletas kitų.

Prieš dešimtmetį švenčiant Ilguvos parapijos 200 metų jubiliejų, šventoriuje buvo pastatytas įspūdingas paminklas (aut.A.Cikana), kuriame yra įrašyti visi čia darbavęsi dvasininkai šviesuoliai.

Albinas VAIČIŪNAS