Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia nuo seniausių laikų plačiai garsėjo Dievo malonėmis, tarnau¬dama žmonių maldai ir gailestingiems darbams. Statyta maždaug 1460-1480 metais kaip neparapijinė kapinių koplyčia, ji yra viena iš seniausių bažnyčių Lietuvoje. Pradžioje ja rūpinosi Kauno katedros kunigai.

1750 m. bažnyčia buvo patikėta gailestingųjų brolių rokitų brolijai, kuri įpareigojo brolius ne tik laikytis trijų vienuoliškų įžadų (skaistybės, neturto ir klusnumo), bet ir rūpintis vargšais ir sergančiaisiais maru.
Prie bažnyčios buvo pastatytas vienuolynas ir prieglauda. Vėliau čia įsikūrė dar ir gailestingosios seserys karitietės iš Prancūzijos. Kartu su broliais rokitais ir vėliau, jiems išnykus, jos globojo vargšus ir ligonius, bažnyčiai paliko „šaričių" vardą. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia seseris išvaikė, o bažnytėlė vėl atsidūrė Kauno katedros globoje. 1922 m. prie jos įsikūrė Marijonų vienuolija, kurios apaštalinė veikla labiausiai buvo orientuota į švietimą bei kultūrą. Bažnyčią pamėgo Kauno studentai, dėstytojai ir moksleiviai.
1948 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta medicininės įrangos sandėliu. Po sugrąžinimo tikintiesiems vėl atiteko Marijonų vienuoliams.
Didžiausia sakralinė vertybė Šv. Gertrūdos bažnyčioje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, anksčiau stovėjęs kapinių koplytėlėje, vėliau perkeltas į bažnyčios bokštą, o bažnyčios uždarymo laikotarpiu priglaustas viename iš Katedros altorių. Nuo seno jis garsėo tikinčiųjų gaunamomis malonėmis ir buvo labai gerbiamas.
Kryžius stovi bažnyčioje tarp senojo ir naujojo altorių. Tikintieji turi galimybę prie jo prieiti ir pagarbinti. Aplinkui ant bažnyčios sienų aukso spalvos rėmuose sudėti votai - tikinčiųjų padėkos ir prašymo ženklai.
Per karus ir gaisrą nesunaikintas, jis ir šiandien yra žmonių gausiai lankomas, nuoširdžiai gerbiamas ir tapęs dieviškųjų malonių šaltiniu visiems, nuoširdžiai to prašantiems.