Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1853 m. pradėta statyti kunigaikščio Irenėjaus Oginskio, dvaro rūmų centrinėje ašyje, nugriautos medinės bažnyčios vietoje. Statyba tęsėsi 21 metus. 1853 m. birželio 9 d. žemaičių vyskupas M. Valančius pašventino kertinį bažnyčios akmenį, o statybos darbams pradėjo vadovauti architektas Friedrichas Augustas Stüleris. Nuo 1860 m. iki darbų pabaigos, vadovavo architektas Ferdinandas Steinbartas.

1863 m. mirė fundatorius Irenėjus Oginskis. Bažnyčiai dar trūko vidaus įrangos, tad rūpinimąsi ja perėmė velionio žmona Olga bei sūnūs Bogdanas ir Mykolas. 1874 m. bažnyčia buvo užbaigta ir konsekruota. Ji yra ankstyvojo istorizmo etapo statinys Lietuvoje. Bažnyčia sukurta dar iki generalgubernatoriaus Muravjovo paskelbto draudimo statyti naujas katalikų bažnyčias, pastatyta prie centrinės miestelio aikštės, formuoja jos planą bei erdvę. Sudėtinga daugiaplanė pastato kompozicija laisvai atsiskleidžia aplinkoje, negožiama kitų urbanistinių akcentų. Rietavo bažnyčios planas - lotyniško kryžiaus formos, su plačia presbiterija, kuri užbaigta trimis pusapskritėmis apsidėmis.

Eksterjere pasitelktas skulptūrinis dekoras, retas istorismo sakraliniuose pastatuose. Pagrindinio portalo timpane įkomponuota Šventosios Šeimos skulptūrinė grupė, dešiniajame – Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus reljefas; kairiojo timpano reljefas neišlikęs. Nišose išdėstytos šešių šventųjų figūros. Bažnyčios viduje prie įėjimo yra dvi angelų su švęsto vandens indais skulptūros. Cokolis suklotas iš trijų tašyto granito eilių, laiptai - bučarduoto granito. Langų rėmai metaliniai, į juos įstatyti vitražai švino rėmeliais. Prie įėjimų į zakristijas įrengti stilingi lieto metalo laipteliai su žibintais. Pagrindinio fasado durys filinginės, dvivėrės, su autentiškomis metalinėmis XIX a. rankenomis. Parapijiečių patogumui į kairįjį bažnyčios bokštą įkeltas laikrodis. Bažnyčios stogas dengtas skarda. Pagrindinis altorius (Švč. M. Marijos ėmimo į dangų) yra balto marmuro, santūrių neoromaninių formų, 1873 m. gamintas L. Bougneau dirbtuvėse Briuselyje. Už altoriaus esančioje erdvėje įrengtos salės. Kadangi presbiterija plati, šoniniai altoriai išdėstyti transepte (po du altorius kiekviename gale). Sakykla su stogeliu, įtvirtinta prie pilioriaus, yra tamsaus medžio, lakoniškų formų. Presbiterijos kairėje sienoje įkomponuotos portretinės epitafijos – Olgos Oginskienės (1819-1899) ir Irenėjaus Oginskio (1808-1863). Presbiteriją nuo navų skiria tvorelė. Bažnyčios grindys išklotos kvadratinėmis pilko ir juodo marmuro plokštėmis, presbiterijos dalyje panaudotas kontrastingesnis baltų ir juodų plokščių derinys. Kolonėlės ir pilioriai dažyti imituojant marmurą, sienos - gelsva spalva, skliautai, atraminės arkos, piliastrai – balta. Apsidės skliaute XX a. viduryje ištapyta kovojančio Šv. arkangelo Mykolo figūra. Bažnyčios pastatas iliustruoja Lietuvoje retą sekimą italų romanine architektūra.