Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Varnių šv. Aleksandro bažnyčia (skaityti)



Garso fonas: Gregorian chant of the Palendriai monastery, leader Gregory Castrini

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Aprašymas

Varnių gyvenvietės istorija glaudžiai susijusi su Medininkais – teritorija, kurioje įsikūrė miestelis, ir vieta, kur buvo įkurdintas vyskupijos centras. 1417 m. Žemaitijos krikšto metu įsteigta vyskupija buvo pavadinta Medininkų vardu. Vyskupijos centras – katedra, vyskupo ir kapitulos narių namai – įsikūrė dešiniajame Varnelės krante. Varnių miestelis kūrėsi ir augo kairiajame to paties upelio krante. Čia didysis kunigaikštis Vytautas fundavo savo dangiškojo globėjo šv. Aleksandro garbei skirtą parapinę bažnyčią. 

XV a. Varniams buvo suteiktos miesto savivaldos teisės. Ilgainiui abi – Varnių ir Medininkų – gyvenvietės susijungė į vieną, 1680 m. pradėta statyti mūrinė katedra iškilo jau Varnių teritorijoje. Daugiau nei keturis šimtmečius (1417–1864) Varniai buvo Žemaičių vyskupijos sostinė, 1741–1864 m. čia veikė ir vyskupijos kunigų seminarija. Varniai ne vieną šimtmetį buvo svarbus katalikų kultūros centras Žemaitijoje. Čia vyskupo Merkelio Giedraičio paragintas kanauninkas Mikalojus Daukša spaudai parengė pirmąsias lietuviškas knygas, kurios buvo išleistos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, – „Katekizmą“ (1595) ir „Postilę“ (1599). To paties vyskupo globojamas kitas kanauninkas Motiejus Strijkovskis parašė ir 1582 m. išleido savo garsiąją „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“.

Varniams gavus miesto teises, dešiniajame Varnelės krante susiformavo turgaus aikštė, apie ją kūrėsi amatininkai ir prekeiviai. XVI a. susiformavo spindulinis miesto planas, kuris nebekito iki pat XX a. vidurio. Savo klestėjimo viršūnę Varniai pasiekė XVII a. pirmoje pusėje. XVII a. antros pusės – XVIII a. pirmos pusės negandos (karas, maras, gaisras) sustabdė tolesnę miesto plėtrą. 

Garbingą Varnių istoriją šiandien mena mūrinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (buv. katedra), medinė Šv. Aleksandro bažnyčia, kunigų seminarijos rūmai. 

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia stovi šiauriniame miestelio pakraštyje, žemoje Varnelės upės kilpoje, todėl panoramoje jos tūris beveik neišsiskiria. Šventovė pastatyta Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco iniciatyva 1680–1691 metais. Jos interjere yra 11 altorių su vertingais tapybos darbais ir skulptūrine puošyba. Ant sienų ir piliorių kabo keli Žemaičių vyskupų portretai, esama XVII ir XVIII a. bažnytinės dailės kūrinių. Bažnyčios rūsiuose ilsisi čia palaidotų Žemaičių vyskupų kūnai.

Šv. Aleksandro bažnyčia, funduota XV a. pradžioje, dabartinį vaizdą įgijo po vyskupo Jono Lopacinskio inicijuoto 1779 m. perstatymo. Sovietmečiu, 1947 m., bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta sandėliu, dauguma jos meno vertybių išgrobstyta arba nugabenta į kapinių koplyčią. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šventovė grąžinta tikintiesiems ir atkurtas jos interjeras.

Kunigų seminarija Varniuose protarpiais veikė jau nuo 1622 m., tačiau tik 1741 m. ji buvo įkurdinta Varniuose, naujai pastatytuose mūriniuose rūmuose. 1864 m. caro valdžia seminariją perkėlė į ↑ Kauną. Dabar buvusiuose seminarijos rūmuose veikia Žemaičių vyskupystės muziejus.

Dalia Klajumienė, Varniai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 158–160.

Į viršų