Raudonės pilis gražiai mūravota, Ašarėlėmis mazgota.
Jei neparjosiu — karalium pastosiu, Aš Raudonę vajavosiu.
(Iš žmonių dainų)

Raudonės pilis, senas dvaras ir bažnytkaimis stovi dešinėje Nemuno pusėje, apie 4 km žemiau Plokščių, 10 km žemiau Veliuonos, 64 km žemiau Kauno, apie 30 km aukščiau Jurbarko, 34 km j pietus nuo Raseinių, priešais Stulgių kaimą, toje vietoje, kur nedidelis Raudonės upelis įteka j dešinį Nemuno krantą. Šis upelis minimas XIV a. kryžiuočių Vygando Marburgiečio kronikoje ir kryžiuočių kelių aprašymuose 1360, 1366 ir 1420 m.; vadinamas Rodan ir Roddan vardais. Tačiau tie patys šaltiniai nieko nesako nei apie Raudonės vardo pilį, nei apie gyvenvietę. K. Wagneris, prof. S. Kolupaila ir kiti linkę tvirtinti, kad Raudonėje galėjo būti kryžiuočių statyta Antrojo Bajernburgo (Zweite Bayernburg) pilis; kryžiuočiai ją buvo pastatę 1341 ar 1343 m., nukreiptą prieš lietuvius. Tačiau kiti ją mano galėjus būti priešais Skirsnemunę esančiame Norkūnų piliakalnyje (Voigtas) arba Jurbarke. 1384 m. Bayernburgą užėmė Vytautas ir sunaikino, bet kryžiuočiai atsiėmė ir 1387 m. ją atstatė. Pagaliau, neatlaikę Vytauto ir Jogailos puolimų, jie galutinai ją paliko 1409 m. Vis dėlto nei archeologai, nei istorikai dar nėra savo galutinio žodžio tarę, kad Bajernburgas tai Raudonė.

Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dv., kurį Žygimantas Augustas atidavė Žemaičių seniūnui Jeronimu Krišpinui-Kiršenšteinui, emigravusiam į Lietuvą vokiečių riteriui. Jo sūnus taip pat Jeronimas, Pajūrio valdytojas, gavo iš savo tėvo ir Raudonę; apie 1600 m. jis pastatė mūrinius rūmus-pilį. Ji buvo didinga ir graži su 30 m aukščio bokštu. Istorikas M. Balinskis rašo, kad pilis buvusi keturkampis pastatas ir kampuose turėjęs 4 bokštus, iš kurių 3 XIX a. viduryje sugriuvę; visuose bokštuose buvusios įruoštos šaudymo angos. Vėliau pilis buvo taisoma, pristatoma. Raudonę valdė besikeičiantieji savininkai: Olendzkiai, Platonas Zubovas, Sofija Pierch, Wacksel. Aplink pilį buvo įruošti tvenkiniai, o prie jų malūnai. Pirmieji buvę renesanso stiliaus, vėliau perdirbti į barokinius, o galiausiai įgijo pseu-dogotikos žymių. Iš išlikusio XVIII a. Raudonės inventoriaus matyti, kad pilies sienų vidus buvo išmuštas oda su joje išspaustais raštais, pilyje stovėjo marmuriniai stalai, renesansinės krosnys, iš Dancigo atgabentos spintos, kristalinės vazos. 1800 m. Raudonę įgijęs Platonas Zubovas, ėmėsi perdirbti pilies rūmus, tačiau, darbams esant prie pabaigos, ugnis sunaikino vidaus įrengimus. 1820-1835 m. senieji rūmai buvo griaunami, plytos gabenamos į Jurbarką. 1871 m. baronienė Pierch atnaujino rūmus ir pakeitė jų stilių. Po jos Raudonę įsigijo Wachselių (vietos žmonės sako Vakselių) šeima. Sofija Vakselytė buvo išvykusi į Portugalų salą Madeirą ir iš ten parsivežė vyrą De Faria e Castro; ar jis buvo didikas, nežinia, žmonės kalbėjo, kad jis buvo profesorius ar šiaip knygos žmogus, o Vakseliai — švedų kilmės turčiai. Faria atvažiavo į Raudonę 1875 m.; tada labai šalo. Tik gražią vasaros dieną išeidavęs iš savo bibliotekos pasivaikščioti į parką ir tai apsisupęs pledu. Aplinkiniai ūkininkai jį vadino Kasteriu. Šio Kasterio sūnus iš savo motinos Vakselytės paveldėjo Raudonę ir ją sugebėjo išlaikyti netgi po žemės reformos (iki 1938 m.). Tada dvarą už skolas perėmė lietuvos bankas. Prieš I pas. karą Kasteriai Raudonėje nebegyveno; jie laikėsi prie caro rūmų Petrapilyje, rodosi, kartais buvodami ir Carskoje selo. Raudonėje jie tik naikino miškus, iš jų gaudami didžiules pajamas. Be paliktų 400 ha pavyzdiniam ūkiui, jie dar atgavo 40 ha miško ir rūmuose išsilaikė kol išpardavė.
Raudonės pilies rūmų šiaurinis galas buvo palikęs iš buvusių senųjų rūmų; tai buvo matoma: per abu aukštu ėjo kitokios ir senesnės plytos. Nors rūmai buvo įvairiais laikotarpiais atnaujinti, dekoruojami, puošiami, tačiau galutinai šie darbai niekada nebuvo baigti. Antrasis rūmų aukštas niekuomet nebuvo nė mėgintas įrengti; kaip aukšta pastogė išstovėjo visą laiką; gyvenamos patalpos buvo įruoštos tik I aukšte. Kasteriai buvo įrengę ir naminę cerkvę. Kai rūmus reikėjo palikti, jie įsirengė gyvenamas patalpas buvusioje vežiminėje, ir pirmiausia ten įrengė perkeltą cerkvę. Tenka paaiškinti, kad vienas iš trijų Kasteriu sūnų buvo gavęs Raudonės dvaro bene 40 ha ir jam ta vežiminė priklausė. Pilies rajone buvo ir mūrinis pilelės pavidalo malūnas (į vakarus nuo rūmų), jau naujesnės statybos.

Prie didžiojo rūmų bokšto, virš įeinamųjų durų, buvo metalinė lenta su įrašu sena vokiečių kalba ar kuria tarme, tačiau jo išskaityti nebepavykdavo. I pas. karo metu pilis apnaikinta, sudeginti bokšto laiptai, tačiau 1939 m. jie buvo atstatyti.

I pas. karo metu Raudonės dvare vokiečiai įruošė koncentracijos stovyklą, į kurią buvo suvaryta apie 300 įvairaus amžiaus venerinėmis ligomis sergančių moterų. Dvaro rūmai buvo aptverti 4 m aukščio spygliuotos vielos tvora; stovyklos gyventojos tegaudavo po pusę svaro duonos per dieną. Vokiečiai išvežė iš Raudonės meno ir mokslo vertybes, knygas, rinkinius.

Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo kilęs sumanymas Raudonės pilyje įsteigti respublikos prezidento vasaros rezidenciją, tačiau sumanymas teliko projekte.
1944 m. besitraukdami iš Raudonės vokiečiai pilį gerokai apgriovė; buvo susprogdintas gražus dekoratyvinio pobūdžio kuorų išvaizdos bokštas ir dalis pilies rūmų. Bolševikai po karo vienoje pilies dalyje įruošė vidurinę mokyklą, kitoje — kiaulidę. Pilis griuvo ir toliau, buvo ardomos sienos, išplaunamos medinės dalys, imamos plytos ir išvežamos kitiems reikalams. Vėliau suskato tvarkyti, taisyti, gerinti.

Raudonėje 1923 m. buvo 41 sodyba ir 215 gyventojų, 1937 m. 280 gyv. Buvo valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla, policijos nuovada, sveikatos punktas, smulkaus kredito draugija, malūnas su lentpiūve. pora krautuvių, spirito varykla, pieninė su sūrine ir kt.

Raudonės bažnytkaimis kūrėsi prie dvaro. 1932 m. kun. Antano Syraus ir apylinkės tikinčiųjų pastangomis, pastatyta mūrinė Švč. Jėzaus Širdies vardo bažnyčia ir įsteigta parapija, kuriai 1940 m. priklausė 2167 parapiečiai.

Bolševikų okupacijos metu Raudonė priskirta Jurbarko rajonui, buvo apylinkės ir „Tiesos" kolchozo centras.

B.Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA"