Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Alšėnų pilis (griūvėsiai) XVIII a. (skaityti)



Garso fonas: Early Music Ensemble

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Alšėnų pilis (2)

Aprašymas

ALŠĖNAI (Galšia, Гальшаны, Gardino sritis, Ašmenos rajonas)

Vietovė žinoma nuo Vytauto laikų kaip kunigaikščių Alšėniškių valda. Tuo metu ant piliakalnio stovėjo pilis (iki šių laikų neišliko). Paskutinis Alšėnų kunigaikštis, vyskupas Paulius Alšėniškis, savo tėvoniją užrašė valdovui Žygimantui Augustui. Nuo 1558 m. Alšėnai buvo Sapiegų giminės valda – pirmasis ją valdė Bagdonas Sapiega. XVII a. antroje pusėje Alšėnų valda padalyta į dvi dalis, jas valdė įvairūs savininkai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Povilas Steponas Sapiega 1618 m. Alšėnuose fundavo pranciškonų konventą ir pastatydino jiems mūrinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią bei vienuolyną. Bažnyčia perstatyta 1774 m., vienuolynas caro valdžios uždarytas 1832 m., bažnyčia paversta parapine. XX a. 4-ajame dešimtmetyje šventovę sovietų valdžia uždarė ir pavertė dirbtuvėmis. 1990 m. ji vėl grąžinta tikintiesiems. XX a. pabaigoje į Alšėnus grįžo pranciškonų vienuoliai. 

Bažnyčios interjere išliko XVIII a. sukurtas aštuonių altorių ansamblis, puoštas gipso lipdiniais ir perspektyvine tapyba. Įspūdinga XVIII a. pabaigos perspektyvinė kompozicija puošia presbiterijos altorinę sieną ir skliautą. Didžiojo altoriaus dešinėje, šoninėje koplyčioje, buvo puikus XVII a. sukurtas fundatoriaus ir jo trijų žmonų antkapis. Dabar jis išmontuotas, o figūrinė jo dalis saugoma Senosios Baltarusijos kultūros muziejuje Minske. 

Be pranciškonų vienuolyno ansamblio, Alšėnuose išliko XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje statytos Sapiegų pilies griuvėsių.

Dalia Klajumienė, Alšėnai, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 209–210.

Į viršų