Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (skaityti)



Muzikinio kūrinio atlikėjas: Gediminas Kviklys

Visos šio objekto panoramos: Lentvario bažnyčia (6)

Aprašymas

Lentvario dvaras minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XVII amžiaus, tačiau išgarsėjo tik XIX a. pabaigoje, valdomas grafų Tiškevičių, kurie pastatydino naują rūmų ansamblį bei ėmė kurti miestelį. Ir bažnyčia Lentvaryje pastatyta pirmiausia Tiškevičių rūpesčiu. Kai nutiesus geležinkelį miestelyje ėmė gausėti gyventojų, Vladislovas Tiškevičius kreipėsi į Vilniaus konsistoriją bei pasaulietinę valdžią, prašydamas leidimo pastatyti čia kuklią bažnytėlę, tačiau iš pradžių buvo leista įkurti tik dvaro namų koplyčią.

1905 m. pradžioje pakartotinas grafo ir lentvariečių prašymas buvo patenkintas. Bijodami, kad sprendimas nebūtų atšauktas, žmonės per dešimt dienų surentė laikiną medinį baraką, kurį skubiai pašventino tuometinis Vilniaus vyskupas, o kitais metais buvo įkurta parapija. Netrukus Tiškevičiai paskyrė žemės sklypą naujos mūrinės bažnyčios statybai. Šventovės projektas buvo užsakytas milaniečiui architektui Orsino Bondži. Fundatoriaus pageidavimu, pavyzdžiu Lentvario šventovei buvo pasirinkta Milano Santa Maria delle Grazie bažnyčia, o apskritai pastatas turėjo priminti viduramžių Lombardijos architektūrą, kuria Tiškevičius ypač žavėjosi.

1911 metais buvo padėtas kertinis akmuo ir pašventinti bažnyčios pamatai. Statybai reikalingas plytas ir vidaus įrangą nupirko fundatoriai - grafienė tam tikslui netgi paaukojo savo papuošalus. Kitas trūkstamas lėšas rinko parapijos komitetas, rengęs labdaringus spektaklius, loterijas ir balius. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sustabdė statybos darbus. Vokiečių armija nusavino beveik visas sukauptas statybines medžiagas, be to, nebaigti statyti mūrai buvo apšaudyti ir gerokai nukentėjo. Po karo statybos darbai atnaujinti, tačiau vyko labai iš lėto dėl nuolatinio lėšų trūkumo. Fundatorių finansinė padėtis tuo metu buvo gana pašlijusi, todėl bandyta įvairiausiais būdais rinkti aukas iš organizacijų bei privačių rėmėjų.

1926-aisiais metais pagrindiniai statybos darbai buvo baigti, tad ruoštasi bažnyčios pašventinimui, nors jos vidaus iki galo įrengti nespėta. Laikiname didžiajame altoriuje pastatyta Gerojo Ganytojo skulptūra, kiek anksčiau fundatoriaus pargabenta iš Milano, o prieš pat iškilmes tame pačiame altoriuje pakabintas ir didelis Nukryžiuotasis, kurį iš Vatikano atsiuntė popiežius Pijus XI, bičiuliavęsis su Tiškevičium nuo tų laikų, kai dar kaip ankstesnio popiežiaus nuncijus lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje. Šis popiežiaus dovanotas Nukryžiuotasis, beje, datuojamas XVII amžiumi, iki dabar kabo didžiajame altoriuje, nors ir kiek sugadintas vėlesnių perdažymų.

Baigiamieji bažnyčios statybos darbai, kuriems vadovavo žymus to meto Vilniaus architektas Stefanas Narembskis, truko iki pat Antrojo pasaulinio karo ir nenutrūko netgi per karą. Prieš pat karą prie bažnyčios pristatyta Tiškevičių laidojimo koplyčia, vėliau imtasi šventovės vidaus puošybos ir įrangos. Tuo sunkiu laiku didžiausios iniciatyvos ėmėsi bažnyčios klebonas kun. Kazimieras Kulakas, užsakęs bažnyčios vidaus puošybos projektą dailininkui Jurgiui Hopenui, kuris jį įgyvendino kartu su lietuvių firmoje „Statyba” dirbusiais savo mokiniais. Karo metais statybos bendrovėms buvo draudžiama atlikinėti tokio pobūdžio užsakymus, tad darbai vyko nelegaliai. Viena vertus, juos skatino klebono rūpinimasis darbo netekusiais dailininkais, kuriems, pats rizikuodamas, padėjo išgyventi, Kita vertus, tiek menininkai, tiek jų darbo rėmėjai matė platesnę bažnyčios kūrimo prasmę.Visas sudėtingas ir labai originalus bažnyčios dekoras, atliktas Lietuvoje reta sgrafito technika, buvo sukurtas pagal gerai apgalvotą programą, išreiškiančią amžiną žmonijos taikos ir meilės troškimą. Šventovės sienas uždengusios tapytos kryžiaus kelio stotys, šventųjų atvaizdai ir krikščioniškieji simboliai kvietė pasirinkti Kristaus kelią, vedantį į tikrąją taiką ir amžinąją šviesą. Neatsitiktinai tuo metu įrengti ir šoniniai altoriai, skirti šv. Pranciškui Asyžiečio ir Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos garbei, o šventoriuje sumūryta Marijos - Taikos karalienės koplyčia.

1943-iųjų metų pavasarį bažnyčios vidaus tapybą tyliai ir be didelių iškilmių pašventino Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, savo parama daug prisidėjęs prie jos sukūrimo. Galutinė bažnyčios konsekracija įvyko 1955-aisiais. Nuo bažnyčios statybos pradžios Lentvaris buvo neatpažįstamai pasikeitęs, bet virš parapijiečių galvų, tarsi drąsindami, švietė žodžiai, pačiame karo įkarštyje įrašyti skliaute – „ramybė jums”.

Rūta Janonienė

Į viršų