LYDA (Ліда, Gardino sritis, rajono centras)

Miestelis įsikūręs prie Lidzeikos upelio, iš čia kilęs ir vietovės pavadinimas.

Gedimino laikais Lyda jau buvo aplinkinės srities centras ir didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto Didžiojo) valda. Tuos laikus mena priešų ne kartą pulta Lydos pilis. Ji buvo pastatyta geografiškai patogioje vietoje: šalia ėjo kelias iš ↑ Vilniaus į ↑ Gardiną, tai sudarė sąlygas šalia pilies išaugti miestui (savivaldos teises Lyda gavo 1590 m.). Pilies planas netaisyklingo stačiakampio formos, su dviem kampiniais bokštais (ilgainiui sunyko), storomis sienomis, mūrytomis iš akmenų, surištų molio ir kalkių skiediniu. Tai kvadratinė aptvarinio tipo pilis. Jos viduje būta medinių pastatų. Tvirtovės išorinės sienos sumūrytos masyviai, tačiau jos viršų juosia daili puošyba – apskritų nišų frizas. Lydos pilies architektūra būdinga ir kitoms – ↑ Medininkų bei ↑ Krėvos – pilims. XVI–XVIII a. gynybinę reikšmę praradusioje pilyje buvo įsikūręs pavieto bajorų teismas. 1638 m. prie pilies sienos leista statyti pastatą teismo knygoms saugoti. Lydos pavieto teismo aktai pilyje buvo saugomi iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo. XIX a. smukus miestui, pradėjo irti ir pilis, šiuo metu ji intensyviai atstatoma.

Iškart po Lietuvos krikšto, pirmojo Vilniaus vyskupo pranciškono Andriaus laikais, Lydoje buvo įsteigtas pranciškonų vienuolynas su bažnyčia. XV a. vienuolynas išnyko ir jo vietoje apie 1460 m. įsteigta parapija. 1762–1770 m. galbūt pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz) projektą naujoje vietoje pastatyta mūrinė vėlyvojo baroko formų šventovė. Tai Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – trinavis halinis pastatas su dviem vėlyvojo baroko bokštais fasade (nuardyti po 1821 m. gaisro). Taip pat buvo suprojektuotas puošnus rokoko stiliaus interjeras su penkiais marmurą imituojančiais ir stiuko lipdyba puoštais altoriais. Iki šiol bažnyčioje saugoma Lydos Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona, pasak legendos, į Lydą atvežta pranciškonų misionierių.

1756 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastalininkis ir Lydos seniūnas Ignotas Scipionas į Lydą pasikvietė pijorus, pastatydino jiems bažnyčią ir kolegiją. 1800–1825 m. pijorų Šv. Juozapo Kalasanto bažnyčia buvo perstatyta klasicizmo stiliumi ir konsekruota ordino įkūrėjo šv. Juozapo Kalasanto vardu. XIX a., pijorų vienuolyną uždarius, buvusi vienuolyno bažnyčia perduota stačiatikiams ir dabar veikia kaip stačiatikių Šv. arkangelo Mykolo soboras.

Jolita Liškevičienė, LYDA, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 289–291.