Liškiava įsikūrusi gražiame kraštovaizdyje, ant Nemuno dešiniojo kranto. Šalia Nemuno, vakarinėje ir rytinėje pusėse, stūkso dvi kalvos. Viena jų – piliakalnis, ant kurio iki mūsų dienų išliko seniausias vietovės istorijos palikimas – akmenų mūro pilies bokšto liekanos. Dar XIX a. bokštas buvo neblogai išsilaikęs, siekė iki 10 m aukščio ir buvo vadinamas Milžinų bokštu. Į Lietuvos istoriją Liškiavos pilis įėjo paskutinės gynybinės pilies vardu. Manoma, kad ji pradėta statyti prieš pat Žalgirio mūšį, o po jo tapo nebereikalinga.   Ant kitos, Alkakalniu arba Bažnytkalniu vadinamos kalvos kadaise stovėjo pirmoji Liškiavos bažnyčia, buvusi Merkinės filija. Liškiavos dvaro savininkas Mikalojus Pranskevičius-Radziminskis apie 1629 m. šalia jos pasistatė dvaro rūmus. Spėjama, kad senoji Liškiavos bažnyčia 1656 m. rusų kariuomenės buvo sudeginta. Po karo su Maskva Liškiava persikėlė į kairįjį Krūčiaus upelio krantą.

Naujasis Liškiavos savininkas Jurgis Kocielas (Kosyla) 1662 m. pastatė kitą – medinę Šv. Jurgio – bažnyčią. Ilgainiui šis didikas savo turtus užrašė Seinų dominikonams ir taip juos įpareigojo Liškiavoje pastatyti mūrinę šventovę bei vienuolyną, kurie taptų fundatoriaus ir jo artimųjų amžinojo poilsio vieta. Po Jurgio Kocielo mirties 1698 m. testamentas tapo jo giminaičių ir vienuolių nesutarimų priežastimi. Po daugybės teismų dominikonai bylą laimėjo ir 1700–1741 m. pastatė didingą vėlyvojo baroko stiliaus ansamblį, kuris stovi iki šiol. Dominikonų klestėjimo laikas Liškiavoje – XVIII šimtmetis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, Užnemunei perėjus Prūsijos valdžion, vienuolynas buvo uždarytas, vėliau atiteko parapijai ir jame buvo įsteigta kunigų drausminimo įstaiga. Ją panaikinus, 1852 m. vienuolynas liko visai apleistas, bet retkarčiais vis paremontuojamas ansamblis išliko iki mūsų dienų. XX a. 5-ajame dešimtmetyje čia įsikūrė septynmetė mokykla. 1990 m. vienuolyno statiniai grąžinti Bažnyčiai, ansamblis restauruotas, o buvęs vienuolyno rūmas pritaikytas klebonijai ir svečių namams su konferencijų sale. 

Iš viso buvusio ansamblio išliko vienuolių gyvenamasis namas, svirnas ir bažnyčia.

Vienuolynas stačiakampio plano, dviaukštis, su bažnyčia sujungtas siauru koridoriumi. Pietiniame rizalite yra didžiosios patalpos: pirmame aukšte – refektorius, antrame – koplyčia. Vienuolių celės ir kitos mažesnės patalpos išdėstytos abipus koridorių. Visos jos dengtos kryžminiais skliautais. Dviejų aukštų mūrinis baroko architektūros vienuolyno svirnas stovi prie pat šventoriaus vartų.

Ansamblio dominantė ir puošmena – Švč. Trejybės bažnyčia. Ji yra centriško tūrio su aštuonkampe erdve centre. Šventovė ilgainiui tapo Kocielų giminės ir dominikonų mauzoliejumi. Po grindimis išliko laidojimo rūsiai, kurie pritaikyti bažnyčios muziejui. Šventovėje išliko originali, XVIII a. antroje pusėje sukurta interjero puošyba: rokoko formų septynių altorių ir sakyklos ansamblis bei kupolo būgną, skliautą, žibintą, vienuolių ir vargonų chorus dekoruojanti sienų tapyba. Be to, šventovė nuo seno garsėja stebuklingu paveikslu „Budslavo Dievo Motina“. Pasak legendos, tą paveikslą sielininkas rado Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi ir 1699 m. padovanojo Liškiavos dominikonams.

Dalia Klajumienė, Liškiava, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 89–93.