POLOCKAS (Полацк, Vitebsko sritis, rajono centras)

Polockas – seniausias dabartinės Baltarusijos miestas, metraščiuose paminėtas jau 862 metais. XI–XIII a. buvo kunigaikštystės sostinė. Nuo XII a. pabaigos puldinėtas lietuvių, XIII a. pateko Lietuvos valdžion kaip Polocko kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos, panaikinus kunigaikštystę, Polocko žemė buvo valdoma vietininko, o XVI a. pradžioje tapo vaivadija. XIV–XVI a. Polockas klestėjo kaip garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras. 1498 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. 1633 m. stipriai nukentėjo nuo Maskvos kariuomenės sukelto gaisro. Didžioji (dešiniajame Dauguvos krante išsidėsčiusi) miesto dalis prie Rusijos imperijos buvo prijungta 1772 m., kairysis krantas (Uždauguvė) – 1793 m., per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą.

Senojo miesto struktūra labai panaši į Vilniaus: miestas įsikūręs kalvotoje vietoje, dviejų upių – Dauguvos ir Palatos – santakoje, turėjo dvi pilis, Aukštutinę ir Žemutinę, kurios aptvėrė miesto teritoriją ir ne kartą apsaugojo nuo priešų antpuolio. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Polockas stipriai plėtėsi, jame buvo pastatyta įvairių konfesijų (katalikų, stačiatikių, unitų) šventovių, kurios liudijo apie intensyvų religinį to meto miestiečių gyvenimą.

Aukštutinės pilies teritorijoje XI a. iškilęs Šv. Sofijos soboras išsiskyrė miesto panoramoje. Iš pradžių tai buvo stačiatikių šventovė, o nuo XVII a. pradžios priklausė unitams. Šiaurės karo metais paverstas karo amunicijos sandėliu. 1710 m. sprogus čia saugomam parakui, pastatas buvo sugriautas. Iki šių dienų liko tik keli XI a. iškilusio statinio fragmentai. XVIII a. viduryje (1738–1750) soboras iš naujo pastatytas pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico (Johann Christoph Glaubitz) projektą. Didingumo ir veržlumo įspūdį kurianti šventovė su plastišku ir monumentaliu fasadu, aukštai iškylančiais bokštais, gausiai dekoruotu vidumi, ištapytu freskomis, įrengtu puošniu barokiniu ikonostasu pelnytai laikoma vienu gražiausių baroko epochos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinių pastatų. Vienoje jos koplyčioje buvo palaidotas unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius. Po 1642 m. įvykusios beatifikacijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega 1650 m. palaimintojo Juozapato relikvijoms parūpino sidabrinį sarkofagą. Artinantis Maskvos kariuomenei, sidabrinis karstas su relikvijomis buvo išvežtas iš Polocko ir laikinai priglaustas ↑ Supraslės bazilijonų vienuolyne. 1667 m. palaimintojo Juozapato palaikai buvo iškilmingai grąžinti į Šv. Sofijos soborą. Po Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo, kai Polockas perėjo Rusijos žinion, palaimintojo palaikai buvo iškelti ir pradėjo ilgą klajonių kelią, kuris 1949 m. baigėsi Romos Šv. Petro bazilikoje. Panaikinus bažnytinę uniją, Šv. Sofijos soboras buvo apleistas. Dabar atstatytame sobore įkurtas Architektūros muziejus. Ilgą laiką Polockas garsėjo Jėzuitų kolegija, 1580 m. įsteigta Stepono Batoro ir veikusia iki 1820 metų. Nuo 1584 m. prie kolegijos veikė mokykla (1811–1820 m. – Polocko akademija su trimis fakultetais: Teologijos, Senųjų ir naujųjų kalbų, Filosofijos ir laisvųjų menų), nuo 1641 m. – vaistinė, nuo 1787 m. – spaustuvė. Polocke nuolat gyveno iki 80 jėzuitų, kurie mieste išlaikė ir prižiūrėjo penkias, o kolegijos valdose – 15 bažnyčių. Be jų, kolegijos valdose buvo įsteigtos 22 medinės unitų bažnyčios. Vienas gražesnių jėzuitų statinių buvo 1733–1745 m. pastatyta didinga mūrinė kolegijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (nugriauta 1864 m.), priešais ją buvo suformuota centrinė miesto aikštė, vėliau ji apstatyta gyvenamaisiais pastatais. Mūriniai kolegijos rūmai pradėti statyti 1748 metais. 1787–1788 m. pastatas perprojektuotas ir padidintas pagal jėzuitų architekto ir fiziko Gabrielio Gruberio projektą. Pristatytas trečias aukštas, sienos ištapytos freskomis. Polocko jėzuitų istorija baigėsi 1820 m., kai Rusijos imperatorius Aleksandras I ištrėmė jėzuitus iš šalies. Kolegijos pastatai neblogai išliko iki mūsų dienų, dabar čia įsikūręs universitetas. Viename korpuse veikia paveikslų galerija, kurioje eksponuojamas XVIII–XIX a. dailės paveldas.

Vienas iš kelių Polocko jėzuitams prižiūrėti skirtų sakralinių miesto statinių buvo viena seniausių Polocko šventovių – Šv. Eufrosinijos Polockietės, vienos pirmųjų šventųjų moterų, 1128 m. įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas su XII a. statyta Išganytojo katedra, išpuošta XII a. vidurio bizantinėmis keliasluoksnės tapybos freskomis. Jame saugomi šventosios palaikai, perkelti iš Kijevo Pečorų vienuolyno, gerbiamas Šv. Eufrosinijos kryžius su relikvijomis (1161). Jėzuitai cerkvę pavertė Spaso priemiesčio valdinių sielovadai skirta Kristaus Atsimainymo bažnyčia, o XVIII a. padidino vienuolyną, pastatė gyvenamųjų namų ir įkūrė ordino generolo vasaros rezidenciją, kuri vėliau, kai 1847 m. buvo perduota stačiatikiams, buvo paversta „šiltąja“ cerkve. Nuo 1832 m. komplekse veikia (su pertrauka 1960–1990 m.) moterų stačiatikių vienuolynas. Tai svarbus Polocko stačiatikių dvasinis ir piligriminis centras, nors ir stipriai pakitęs – su nauja XIX a. pastatyta neobizantinio stiliaus katedra, perstatytais gyvenamaisiais korpusais, kurie sujungti 1882 m. sumūrytais vartais-varpine.

Polocke gimė ir bernardinų globojamas mokėsi pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas ir vienas rusėnų raštijos kūrėjų Pranciškus Skorina. Aleksandro Jogailaičio funduoti bernardinai kairiajame Dauguvos krante įsikūrė dar 1498 metais. Jų medinius pastatus 1758–1763 m. pakeitė mūriniai. Anų dienų Vilniaus baroko architektūros mokyklos bažnyčią su dviem bokštais žymi tik jos griuvėsiai (pamatai), o išlikusiuose bernardinų vienuolyno pastatuose dabar įsikūrusi ligoninė. Nuo 1582 m. Polocke žinomas stačiatikių vienuolynas su Viešpaties Apsireiškimo cerkve, kuri vėliau, 1761–1779 m., įgijo baroko architektūros formų. Tai monumentalus kryžiaus plano sakralinis pastatas su kupolu ir dviem bokštais fasade. Jame išlikę XVIII a. freskų fragmentų, saugoma stebuklais garsėjanti Dievo Motinos ikona. Pagal italų architekto Džakomo Kvarendžio (Giacomo Quarenghi) projektą 1782–1785 m. labai padidintas ir vienuolyno pastatas. Jame veikė stačiatikių brolija, vėliau – dvasinė akademija, dabar įsikūrusi Simeono Polockiečio biblioteka-muziejus ir Baltarusių spaudos muziejus. 1672 m. Polocke buvo įkurdinti ir dominikonų vienuoliai. Jie turgaus aikštėje pasistatė vienuolyną ir bažnyčią (pastatai nugriauti po Antrojo pasaulinio karo).

1628 m. Kristina ir Teofilis Chrapovickiai fundavo pranciškonų vienuolyną su Šv. Pranciškaus Serafiškojo ir Antano Paduviečio bažnyčia, kuri 1763–1775 m. įgavo barokinę išvaizdą. Iki mūsų dienų išliko tik vienas buvusio pranciškonų vienuolyno korpusas.

Senąjį miestą dar mena ir keletas barokinių gyvenamųjų pastatų. 1692 m. statytame netaisyklingos stačiakampio formos name su baroko stiliaus elementais buvo apsistojęs Rusijos imperatorius, todėl šis namas įgijo Petro I vardą. Dabar jame veikia Senojo Polocko muziejus.

Jolita Liškevičienė, POLOCKAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 342–347.