Praėjo daugiau kaip 20 metų nuo tada kai pasirodė pirmieji etnokosmologijos idėjos daigai. Tai jau istorija ir reikia ją užrašyti. Gal jau pavėluotai, nes kai kurios datos nebuvo fiksuojamos. Tačiau ne vien datos apibūdina vyksmų grandinę.

Naujuosius 1969 metus su Libertu Klimka pasitikome ant Kaldinių kalvų nedideliame šiek tiek apšiltintame kambarėlyje šalia 20 cm skersmens teleskopo. Visa tai galima būtų pavadinti pirmojo teleskopo paviljonu. Jis buvo suprojektuotas pagal mano nubraižytus eskizus.

Baigėsi 1969 metai. Ypatingi metai Lietuvos astronomams ir visai žmonijai. Pirmasis amerikiečių ekipažas, Apolono – 11 laivo įgula, tiksliau du iš tos įgulos, Armstrongas ir Oldrinas, liepos 20-tą išsilaipino Mėnulyje. Praeis tūkstančiai metų, o žmonija šios datos neužmirš. Šiandien, deja, retas ją teprisimena.

Tais pačiais metais balandžio 5-tą, sekmadienio rytą pirmą kartą pakilau ant Kaldinių kalvų. Mes tada trise, po aštuonių metų važinėjimo ir klaidžiojimo po aukštesnes ir nuošalesnes rytų Lietuvos apylinkes, ieškant tinkamos vietos užmiestinei astronomijos observatorijai, perbridę atodrėkio vandeniu užpiltą Želvos ežero ledą, pakilome į Kaldinių kalvas. Su manimi buvo kolegos Kazimieras Zdanavičius ir Vytautas Žitkevičius. Jiems ši vieta nepatiko. Man – labai. Gal todėl, kad pats čia nebuvęs ją topografiniuose žemėlapiuose buvau nužiūrėjęs. Pagaliau reikėjo kažkur sustoti – aštuonis metus aplankytos kalvos vis neatitikdavo astroklimatinių būsimos observatorijos reikalavimų.

Laimei mūsų sektoriaus vadovas prof. Vytautas Straižys buvo kilęs nuo pautenės krašto ir tai nulėmė pasirinkimą – gegužės mėnesį atvažiavę į Kulionių kaimą, apžiūrėję kalvas ir apylinkes, po pakankamai ilgų diskusijų, nedidele balsų persvara nubalsavome už būsimos observatorijos vietą.

Tais pačiais metais suspėjome atvesti 5 km ilgio aukštos įtampos liniją, pastatyti jau minėtą medinį paviljoną ir sumontuoti pirmą teleskopą Molėtų krašte.

Naujųjų metų naktį buvo taip šalta, kad šampanas ilgomis ledo adatomis krito į taures. Žinoma buvo tostai už šios vietos ateitį, kurios nei vienas dar nežinojome.

Libertas Klimka tada dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu puslaidininkių institute. Mes draugavome nuo studijų metų. Mus suartino kelionės, sportas (buvau įsteigęs atletinės gimnastikos sekciją universitete), povandeninis plaukiojimas ir povandeninė medžioklė.

Sekančiais 1970 metais neišvengiamai patekau į daugelio metų nenutrūkstamų darbų sūkurį. Projektuotojų paieškos, leidimų projektavimui gavimas, lėšų projektavimui ir paskui statybai įrodymas ir išreikalavimas – pramušimas, tų laikų terminologija sakant, projektavimo sąlygų derinimas, statybinių medžiagų, ypač sovietmečio laikų deficitinių medžiagų gavimas ir atgabenimas (net iš tolimų Rusijos aviacijos gamyklų) – viskas gulė ant mano pečių dėl dviejų priežasčių. Pirma – nebuvo kam tuo užsiimti, antra – Kakaras su entuziazmu visa tai darė. Man tai buvo natūrali tąsa aštuonių metų paieškų, pirmo užkopimo ant Kaldinių kalvų, pirmo paviljono statymo ir, be abejo, tos naujametinės nakties tostais inspiruotų ateities vizijų.

Libertas, nors pagal išsilavinimą fizikas ir daktaro disertaciją apsigynė iš puslaidininkių fizikos, lygiaverčiai ir giliai domėjosi istorija ir etnografija.

Mano dangus ir Liberto žemė palengva rado bendrus sąlyčio taškus – lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Tai ir buvo etnokosmologijos ištakos – tiek pačios sąvokos, tiek būsimo muziejaus. Tačiau tada – po 1970 metų dar ilgai nebuvo ištartas etnokosmologijos terminas.

Iškilo du nauji teleskopų bokštai, centrinis observatorijos pastatas. Palikau Vilnių ir atsikėliau pastoviai gyventi į Astronomijos observatoriją. Nenutrūkstami darbai tęsėsi – statybų užbaigimo priežiūra, baldų ir įrangos organizavimas, gavimas, atgabenimas.

Paleidžiami į darbą du pirmieji observatorijos teleskopai. Trumpos žinutės spaudoje, be jokios reklamos. Tačiau to matyt užteko – į observatoriją pradėjo važiuoti ekskursijos, grupės, pavieniai lankytojai. Daugeliui rūpėjo klausimas kas ta astronomijos observatorija, ką stebi ir mato astronomai pro savo teleskopus. Bet buvo ir kitokių lankytojų, kurie klausė, kodėl man tokiam nedideliam Žemės planetos gyventojui, kuriam tiek nedaug astronominiu mastu tereikia – maisto, pastogės, šilumos, aprangos – kodėl aš egzistuoju tokioje beprotiškai didelėje Visatoje? Kokia prasmė tokios begalinės Visatos ir kokia prasmė mano egzistencijos joje?

Gal ne visiškai taip skambėjo tie reti bet jaudinančiai gilūs klausimai, tačiau jie artino mane prie minties, kad astronomijos observatorija negali būti vien uždara mokslo citadelė – joje turi būti erdvės ir galimybės žmonėms prisiliesti prie virš jų esnačio pasaulio, pamatyti šio pasaulio vaizdus pro teleskopą, išgirsti atsakymus į juos jaudinusius klausimus ir subrandinti savyje naujus juos su Kosminiu pasauliu siejančius klausimus.

Tokios problemos mažai rūpėjo mano kolegoms astronomams. Ir tai suprantama – astronomo mokslininko pagrindinis darbas yra moksliniai stebėjimai ir tyrimai, o ekskursantai dažnai yra tik to darbo trukdžiai.

Mano idėjas be abejo palaikė Libertas Klimka, o vėliau Juozas Algimantas Krikštopaitis, taip pat pagal išsilavinimą fizikas, bet perėjęs į filosofiją ir vėliau apsigynęs fil. hab. daktaro disertaciją.

Jų palaikymai, mintys, diskusijos, svarstymai man buvo ir labai reikalingi ir labai naudingi, bet ryžtis konkrečiais veiksmais įgyvendinti tokias idėjas deja teko vienam dėl labai paprastos priežasties – mano bičiuliai dirbo kituose Mokslų Akademijos institutuose ir prie geriausių norų man padėti negalėjo.

1978 metais sukako 125 metai senajai Vilniaus universiteto astronomijos observatorijai. Tuo trapu unikalūs senosios observatorijos matavimo prietaisai ir teleskopai be priežiūros buvo palikti likimo ir balandžių valiai. Liberto Klimkos iniciatyva visas šias vertybes atgabenome į Molėtų astronomijos observatoriją, nuvalėme ne tik nuo storo dulkių sluoksnio, bet ir nuo balandžių palikto sluoksnio. Libertas šiam nuobodžiam, bet kilniam ir prasmingam darbui atidavė daug laisvalaikio dienų.

Molėtų astronomijos observatorijos viename teleskopo bokšto aukšte atidarėme visuomeninį muziejų, kur be pagrindinių eksponatų, senosios Vilniaus observatorijos gražiai restauruotų ir nuvalytų teleskopų, jau buvo pirmieji etnografiniai eksponatai vienu ar kitu aspektu atspindintys tautos ryšį su Dangaus pasauliu.

Šis muziejinis kampelis tapo viena iš ekskursijų lankymo vietų astronomijos observatorijoje. Nuo … metų jis gyvavo iki … Rektoriaus J. Kubiliaus kategorišku reikalavimu senieji teleskopai buvo sugrąžinti į Vilnių, tačiau neatpažįstamai pasikeitę, atnaujėję su kai kuriomis preciziškai tekintomis ir frezuotomis naujomis detalėmis. Mudu su Libertu nesulaukėme net padėkos žodžio.

Observatorijos salė į rytus ir vakarus žvelgė aštuoniais (keturi kiekvienoje pusėje) siaurais bet aukštais langais. Tarsi aštuoni langai į Visatą. Man atrodė, kad kiekvienam langui verta suteikti skirtingus aspektus, atspindinčius skirtingus mūsų ryšius su Kosminiu pasauliu. Pakalbinau žinomą respublikoje vitražistą Bronių Bružą. Idėja jam patiko. Pirmasis langas buvo skirtas grynajai astronomijai, antrasis – kosmonautikai, trečiasis – vizualiniam bendravimui su dangumi ar kosminiu pasauliu, ketvirtasis – nežemiškos gyvybės ir kosminių civilizacijų problemai, penktasis – mitologijai, šeštasis – astrologijai, septintasis – futurologijai, kosminei žmonijos ateičiai ir aštuntasis – kosmologijai, pirminei Visatos atsiradimo priežasčiai. Pastarajame lange galima perskaityti prasmingus Jurgio Baltrušaičio žodžius – “mintis mana žvaigždžių slaptas troškimas”.

Gražus tai buvo darbas. Aš ieškojau simbolių, nuotraukų, objektų, kurie galėtų atspindėti skirtingą langų prasmę. Reikėjo, kad tie simboliai būtų ir suprantami ir giliai atspindintys pačią idėją. Bronius Bružas apverstas knygomis, nuotraukomis, net kai kuriomis formulėmis (kelios iš tiesų buvo įkeltos į vitražus) komponavo juos lakoniška vitražo ir spalvų kalba.

Tiek visuomeninis muziejus observatorijoje, tiek aštuoni vitražai observatorijos salėje buvo neplanuotos, bet nuosekliai bręstančios prielaidos būsimo etnokosmologijos muziejaus atsiradimui.

Tačiau tikrajam etnokosmologijos iddėjos įsikūnijimui reikėjo kitų individualios paskirties paskirties erdvių, patalpų, pastatų. Vos pabaigus observatorijos gyvenvietės statybas reikėjo ryžtis naujam etapui – analogų neturinčios paskirties pastato statybai. Paskui, kai reikėjo duoti jam pavadinimą atsirado neapibrėžtas pavadinimas – specialios paskirties astronominis paviljonas. Tada negalėjau net įsivaizduoti, kad šis pavadinimas ir mano kolegų aklas ir beprasmiškas užsispyrimas pavirs aštuonis metus besitęsiančiomis pastangomis Lietuvos etnokosmologijos muziejui atgauti teisėtai jam priklausančius pastatus.

Nėra prasmės dabar prisiminti kiek slenksčių teko numinti kolei pavyko gauti lėšas projektavimui, o paskui ir statybai. Gal tik verta paminėti tokį neeilinį faktą – tuometiniame Plano komitete jau buvo išskirtos lėšos, paraiškos – prašymo iš Mokslų Akademijos dar nebuvo (atskiri institutai visas savo plėtros, projektavimo ir statybos darbus vykdė per centrinį Mokslų Akademijos aparatą). Gauti tuometinio Mokslų Akademijos prezidento akad. J. Matulio parašą nebuvo sunku, nes lėšos jau buvo užplanuotos.

Kartu su projekto autoriumi architektu Vytautu Lisausku ilgai svarstėme kaip turėtų atrodyti muziejinės paskirties, tačiau su Visata susijęs pastatas. Vieta jam buvo parinkta ant atskiros, toliau nuo observatorijos esančios kalvos, šalia Kulionių piliakalnio.

Natūraliai atėjo kosminio, pasaulio medžio įvaizdis. Šio medžio šaknyse – į kalvą kylančioje požeminėje galerijoje – išsidėsto ekspozicija, o kalno viršūnėje medžio kamienu, bokštu kylame į dangų prie aukštai viršuje esančio teleskopo.

Etnokosmologijos muziejaus projektavimo darbai pro mano kolegų akiratį praslydo gana nepastebimai, nors buvobalsų, kad muziejaus bokštai per aukšti, kad teleskopas tokiame aukštyje negalės normaliai dirbti, kad pagaliau muziejaus bokštai užstos observatorijos teleskopams vakarinį horizontą.

Problema pasidarė aštri ir kategoriška, kai atėjo statybų etapas. Ne tik daugelis kolektyvo, astrofizikos sektoriaus narių buvo prieš, bet sektoriaus vadovas prof. V. Straižys dėjo pastangas, kad statyba iš viso neprasidėtų.

Sunkus tai buvo metas, nes per visą observatorijos organizavimo, projektavimo, statybos, gerbūvio ir vidinių erdvių sutvarkymo darbus, tarpe klasikinių astronomų-mokslininkų aš jau buvau tapęs ryškia baltaja varna.

Tačiau muziejaus statyba prasidėjo. Artėjo diena, kai muziejaus vardas bus oficialiai įteisintas. Tačiau muziejaus pavadinimo dar nebuvo. Aš tik ryškiai jutau, kad muziejus turėtų atspindėti įvairius žmogaus santykius su Kosminiu pasauliu. Abu su Libertu Klimka neabejojome ir dėl kito muziejaus aspekto – astronominio pasaulio atspindžio mūsų tautos pavelde – mitologijoje, liaudies mene, simboliuose, kalendorinių darbų ritmikoje, tikėjimuose, apeigose ir dainose. Aš pasiūliau etnokosmografijos pavadinimą, Libertas – etnokosmologijos. Sustojome ties pastaruoju. Žinoma, šis pavadinimas neatspindi visos muziejaus turinio paletės – visų žmogaus ir žmonijos ryšių su Kosminiu pasauliu – tačiau etnokosmologija – lietuvių tautos subrandintas virš mūsų esančio pasaulio modelis, bendravimo su juo nuostatos ir pagarba jam – yra pagrindinis išeities ir tolimesnės plėtros taškas žmogaus ryšių su Kosminiu pasauliu panoramoje.

Šiandien, kada mes turime aiškią muziejaus turinio koncepciją, nuolat augančio lankytojų srauto pateisintą ir įtvirtintą, galime atsakingai pasakyti, kad pasaulinės kultūros kontekste naujadaras “etnokosmologija” yra prasmingas. Etnokosmologija – tai vizualinės, emocinės, dvasinės, pažintinės, pragmatinės ir pagaliau ontologinės mūsų sąsajos su Kosminiu pasauliu, tai humanizuotas ir įvairiaprasmis žmogaus santykis su jo didžiaja atsiradimo, egzistencijos ir gyvenimo prasmės įprasminimo erdve, su begaline Visata.

Etnokosmologijos muziejaus statyba sustojo su Sąjūdžio pradžia Lietuvoje. Buvau pakviestas į pirmą Molėtų iniciatyvinės grupės susirinkimą. Buvau išrinktas Molėtų sąjūdžio pirmininku. Po to – Lietuvos Sąjūdžio seimonarys. Pagaliau – kandidatas nuo Sąjūdžo į TSRS liaudies deputatus. Pirmi tikri rinkimai Lietuvoje. Po rinkiines apylinkes važinėjome kartu su Algimantu Čekuoliu. Man teko grumtis su aštuoniais kandidatais Molėtų, Širvintų ir Ukmergės rajonuose. Mano išėjimas į politinę areną perpildė kolegų astronomų kantrybės taurę – Ukmergės rajoniniame laikraštyje buvo atspausdintas kolektyvinis atviras laiškas pavadinimu “Kas yra kas”. Po straipsniu buvo vienuolika mano kolegų pavardžių.

Lietuva ėjo į nepriklausomybę. Artėjo į pabaigą Etnokosmologijos muziejaus statyba. Fizikos institute buvo paskelbta reorganizacija, buvo galima siūlyti naujus mokslo padalinius. Mano siūlymas įsteigti Etnokosmologijos sektorių buvo atmestas. “Keliauk kur nori su savo fantazijomis, astronomija su tuo neturi nieko bendro” – tokią reziume man pateikė skyriaus vadovas.

“Literatūros ir meno” savaitraštyje paskelbiau programinį straipsnį apie etnokosmologijos, kaip naujo kultūros ir mokslo fenomeną. Paprašiau dalykinių idėjų įvertinimų. Tokius parašė visiems žinomi filosofai: Romualdas Ozolas, Kresčencijus Stoškus ir Romualdas Grigas. Esu jiems dėkingas, nes tai lėmė tuometinio Mokslų Akademijos prezidento Juro Poželos ir prezidiumo sprendimą: 1990 metų kovo 15 d. Mokslų Akademijos prezidiumo nutarimu ir buvo įstegtas Etnokosmologijos muziejus, kaip atskiras eksperimentinės laboratorijos “Eksma” padalinys.

Lietuva tapo nepriklausoma. Kūrėsi savarankiškos ministerijos. Mokslų Akademijos teikimu pasikeitė Etnokosmologijos muziejaus steigėjas – juo tapo naujoji Kultūros ir Švietimo ministerija, o mes gavome naują pavadinimą – Etnokosmologijos centras.

Neilgai trukus ministerija išsiskyrė į dvi ir Etnokosmologijos centras perėjo Kultūros ministerijos žinion. Nuo 1995 metų buvome sugrąžinti prie pirminio pavadinimo ir tapome respublikinės kategorijos Lietuvos etnokosmologijos muziejumi.

Toks buvo juridinių kaitų ir priklausomybės kelias. Dažnai naudojamas posakis “ne rožėmis klotas kelias” šiuo atveju būtų labai švelnus.

1991 m. Teorinės fizikos ir astronomijos institutas siunčia Kultūros ir švietimo ministerijai raštą ir perduoda dideles abejones dėl etnokosmologijos: “Kelia rimtų abejonių išvardinti etnokosmologijos centro uždaviniai… Net pati “etnokosmologijos” samprata nėra aiški…”

Kadangi oficialiame rašte tenka būti santūresniu, A. Strazdo slapyvardžiu pasirašytame straipsnyje man žinomas profesorius jau nebeieško žodžių kišenėje. “Taigi neaiškios paskirties bokštas, prarijęs 0,5 milijono rublių respublikos lėšų ir sudarkęs puikų Kulionių kaimo kraštovaizdį, įgijo savo teises. Neseniai kažkokia anoniminė “Etnokosmologijos muziejaus Taryba” kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos švietimo, mokslo ir kultūros komisiją bei Kultūros ir švietimo ministeriją raštu, pavadintu “Dėl naujo tipo kultūros, mokslo ir švietimo centro įkūrimo”. Šis raštas yra demagogijos ir pseudomokslinių idėjų šedevras.”

Nemanau, kad Lietuvos Aukščiausioje Taryboje atsiras deputatų, kurie patikės pagyrūniškais G. Kakaro pažadais sukurti “naujo tipo kultūros, mokslo ir švietimo centrą”.

Pasitarime, kuris įvyko 1991 metų birželio 24d. Aukščiausioje Taryboje buvo apsvarstytas “demagogijos ir pseudomokslinių idėjų šedevras” ir nutarta:

1. Pasliūlyti Vyriausybei ir Mokslų Akademijai perduoti Etnokosmologijos centrą ir jam priklausantį turtą Kultūros ir švietimo ministerijai.
2. Pasiūlyti Etnokosmologijos centro vadovybei parengti šio centro kūrimo užbaigimo ir tolimesnės veiklos programas ir sąmatas.

Programą žinoma parašėme. Tačiau buvome tik keturiese, tuščiose, nebaigtose įrengti patalpose be interjero, be eksponatų, be lankytojų. O svarbiausia be pinigų ir be jokių ateities perspektyvų.

Maža to, 1992 metais be muziejaus ir Kultūros ministerijos žinios išleidžiamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo mūsų muziejaus pastatas priskiriamas Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Tai mano kolegų ir instituto vadovybės organizuotas aktas – tikėtasi, kad be pastatų muziejus neišsilaikys.

Išsilaikėme. Palengva kaupėme eksponatus, daugiausia iš asmeninių Liberto ir mano kolekcijų. Taip pat palengva augo lankytojų ratas. Pirmieji mus surado moksleiviai, tiksliau mokytojai. Mokytojai suprato, kad tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur kalbama apie žmogaus ir žmonijos egzistencijos prasmę Visatos beribėje begalybėje, apie žmogaus ryšius su šiuo beribiu pasauliu. Viso to nebuvo vadovėliuose, nebuvo programose.

1997 metais rugsėjo 17 d. Etnokosmologijos muziejuje buvo didelė šventė – atsidarė muziejaus akys į Kosminį pasaulį – pašventinome ir paleidome į darbą naują muziejaus teleskopą. Tai buvo graži dvišalio tarptautinio Lietuvos – Italijos fondo parama ir dovana muziejui. Kupolas teleskopui jau buvo paruoštas, jį pasisekė nupirkti iš Ceiso firmos, tačiau sumontuoti ir užkelti ant bokšto teko patiems.

Prasidėjo naktinės ekskursijos. Lietuvoje atsirado pirmas ir vienintelis teleskopas skirtas visai Lietuvai ir jos svečiams. Astronomijos observatorijos teleskopai, skirti tik moksliniams stebėjimams, nepritaikyti vizualiam kosminių objektų stebėjimui.

Su augančiu lankytojų srautu vis labiau ryškėjo blogos muziejaus patalpų sąlygos. Daug kartų kreipiaus į Kultūros ministeriją ir Vyriausybę dėl lėšų kapitaliniam remontui. Viskas veltui. Tik porą kartų gavome likučius iš ministerijos, kurių vos vos užteko pakeisti 11 langų ir apšiltinti administracinio korpuso stogą. Per spaudą ir televiziją pradėjau sarkastiškai juokauti, kad Lietuva jau surado Etnokosmologijos muziejų, tačiau Lietuvos Vyriausybė vis dar nepastebi, kad Lietuvoje atsirado ir stiprėja pirmas pasaulyje Etnokosmologijos muziejus.

Nuo 1995 metų prasidėjo varginančiai ilgas ir alinantis procesas atgauti teisiškai muziejui priklausančius pastatus. Kiek raštų rašyta, kiek kalbėta, įtikinėta – viskas veltui. Mūsų Vyriausybė pasirodo neturi kompetetingų specialistų, kurie galėtų spręsti kas teisus. Užteko Teorinės fizikos ir astronomijos instituto nesutikimo grąžinti muziejui jo pastatus ir procesas iš vietos nepajudėjo. Visa ši beprasmybė tęsėsi ištisus aštuonis metus. 2003 metų pavasarį pagaliau atgavome pastatus. Šį beprasmišką maratoną padėjo užbaigti Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus ir mokslo skyriaus vedėjas Romualdas Kalytis.

Per ilgus ir sunkius muziejaus metusnubyrėjo pirmieji jo darbuotojai. Skelbėme konkursus priėmimui. Nesėkmingai. Tai natūralu. Vienokius ar kitokius specialistus rasti galima, tačiau plačios erudicijos, apsiskaičiusius, mąstančius ieškančius, kuriems nesvetimi visi žmogų su Visata siejantys ryšiai, tokius Etnokosmologijos muziejaus darbuotojus rasti labai sunku.

Pirma muziejaus sėkmė buvo dabartinis muziejaus vyriausias rinkinių saugotojas Rimvydas Laužikas, pagal išsilavinimą istorikas. 199… metais paliko butą Vilniuje, nusipirko seną sodybą netoli muziejaus ir visa galva pasinėrė į kuriamąjį darbą muziejuje.

Neužilgo į muziejaus gretas įsijungė Martynas Juocevičius, jaunas filosofas, baigęs Vilniaus universitetą ir apsigynęs bakalauro disertaciją.

Labai sėkmingai 2003 metų vasarą muziejuje debiutavo Vidas Dobrovolskas, tik ką baigęs fiziko-astronomo studijas, puikiai sugebantis dirbti su teleskopu. Įskaičius mokslinį vadovą Libertą Klimką, drąsiai galima sakyti, kad turime nedidelį, bet brandų Etnokosmologijos muziejaus vedančių darbuotojų kolektyvą.

Gražų pėdsaką muziejaus aplinkoje paliko ir mano žmona Marija, dailininkė pagal išsilavinimą, atsikėlusi čia gyventi 2000 metų vasarą. Marijos akmeninėmis kolonomis ir gėlynų kompozicijomis stebisi ir gėrisi daugelis lankytojų, o kai kurie iš jų į muziejų atvažiuoja vien tik dėl muziejaus teritorijos sutvarkymo originalumo.

2002 metais muziejų atrado Phare programos ekspertai. Tai buvo labai džiugu ir netikėta. Rudenį pasirašiau 155 tūkstančių eurų kontraktą Phare 2000. Kontrakto turinį sudarė Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas, būtinos skaitmeninės aparatūros pirkimas ir nedidelė dalis suprojektuoto įėjimo į muziejų statybai.

Pagaliau, po 12 metų laukimo, atėjo laikas Etnokosmologijos muziejui išsinerti iš sovietmečio laikų beveidės architektūrinės formos. Žinoma, tai neįvyks per metus ar du.

Architektūrinės idėjos konkurso nugalėtojai – firma Ekoprojektas ir autoriai: architektai Ričardas Krikštopavičius ir Audrius … bei skulptorius Algimantas Kuzma. Projektinė idėja puiki – tą galite matyti maketo nuotraukoje.

Tai dar buvo ne viskas. 2003 metų pavasarį buvo paskelbtas konkursas Phare PPF projektams. Pateikiau viso mūsų bendro kalno su Astronomijos observatorija rekonsktrukcijos projektą. Projektas laimėjo. Tiesa, jo sąmata žymiai mažesnė už pageidautą, tačiau to užteks, kad sekančiais metais muziejaus lentynose išsidėstytų dideli darbo brėžinių pundai – viso Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijos projektiniai darbo brėžiniai. Tikiuosi, kad tai bus 90 bilietas į Europos Struktūrinius fondus. Projektavimo darbai apims ne tik esamus pastatus, bet ir būtinas naujas patalpas, gerbūvį, lauko ekspoziciją ir visos 5 ha teritorijos sutvarkymą.

Kai bus realizuotas šis projektas, turėsime ne tik turiniu, bet ir architektūrine forma Europinio masto kultūros, švietimo, mokslo ir turizmo.

Neabejoju, kad architektūrinė idėja-koncepcija taps realybe. Po kelių metų Lietuvoje turėsime naują kultūros fenomeną – Etnokosmologijos muziejų, kuris tiek savo turiniu, tiek architektūrine forma taps žinomu kultūros, švietimo, mokslo ir turizmo objektu Europoje.

Dr. Gunaras Kakaras, Etnokosmologijos muziejaus direktorius