Karžygių koplyčioje per šventuosius Florijoną ir Maurą, Teodorą ir Mauricijų apmastoma kario — Tėvynes gynėjo - misija, jo pasišventimas. Tarsi atokvėpio valandėlei kariai įsitaisę ant arkų, žemiau — pamintos karo pamėklės, blogio chimeros pateisina lengvą nuovargio šešėlį jų veiduose. Veiksmo vietą sukonkretina skliaute pavaizduotas Šv. Kazimieras — Lietuvos globėjas. Paskliautėje pateiktas tuomet labai mėgtas, karių dvasią keliantis pasakojimas apie šventąjį karalaitį, stebuklingai padėjusį savo broliui, karaliui Žygimantui Senajam su Lietuvos kariuomene persikelti per upę. (Šv. Kazimieras nusileidęs iš debesų ant balto žirgo, Dauguvos vandenys prasiskyrę, visa kariauna perėjusi ir, stebuklo įkvėpta, sumušusi gausesnius maskviečių pulkus.) Ši legenda vėl prisiminta XVII a. vidury, gelbstintis nuo į kraštą įsiveržusių rusų, švedų karių, kai vakarykščiai nugalėtojai patys rytoj staiga galėjo tapti nugalėtaisiais ir visiems taip reikėjo Gailestingumo... Gailestingumo tema atvirai ir jautriai paliesta bent keliose vietose. Mauricijaus akys nukreiptos į Dievo Motinos (per kurios malonę jis atsivertė) Gailestingumo altorių transepte. Šis minties, siužeto tęstinumo principas labai svarbus dekore. Greta esančioje Karalienių koplyčioje iš alegorinio keturių dorybių ansamblio įtaigiausia irgi Gailestingumo kompozicija, sukrečianti giliu kontrastu: graži jauna moteris nerūpestingu judesiu tiesia skatiką bekojui luošiui. Vienam iš tų, kurie, pasak bažnyčios fundatoriaus, ''kariuomenėj tarnaudami, padėję sveikatą, pasenę po skydu — duonos trupinio užsitarnauti negali..." Gailestingumo temos plastinė išraiška yra atšvaitas gilaus Paco jausmo savo kariams, išsakyto testamento žodžiais: "Visus juos maloniai prie savo krūtinės glausdamas, bučiuoju sveikųjų galvas, suluošintųjų žaizdas..."

M. K. Pacui vadovaujant, 1660-1661 m. Vilnius buvo išvaduotas nuo caro Aleksejaus Michailovičiaus savivalės. Centrinėj navoj ir Karžygių koplyčioj stačiakampiai dekoratyvūs pano iš įvairių ginklų šalmų, karinių insignijų
primena tuos, kurie, pasak karvedžio, ėjo negailėdami "nei savo kraujo, nei turto... į visus pavojus, kad tik būtų atmuštas priešas ir grąžinta seniai laukiama taika", kuriems, gyvas būdamas, etmonas stengėsi dosniai atlyginti ir su kuriais, nuolankiai jiems dėkodamas, atsisveikino nuoširdžiais testamento žodžiais, skambančiais priesaku: "Kovokite už aukurus ir židinius!" Šiuose dekoro epizoduose, palydėtuose fundatoriaus komentarų, atsiskleidžia ne tik Lietuvos — nualintos ir išvargintos vaizdas, bet išryškėja psichologinis portretas ir paties Paco — truputį graudokas, vienišo, jautrios ir poetiškos sielos žmogaus. Tai puikiai papildo jo tapybinį portretą (didysis LDK etmonas stovi su šarvais mūšio lauko fone), kabantį presbiterijoje priešais atvaizdą šventosios florentietės Marijos Magdalenos de Pazzi, kurią jis laikė giminaite ir giminės globėja.

Žinoma, karo ir taikos tema — tik dalis viso bažnyčios ikonografinio turinio, ji plėtojama lygiagrečiai su kitomis. Karžygių koplyčioje, nepaisant rūstokos atmosferos, gyvenimo pilnatvės ilgesys prasiveržia nerūpestingu kupidonu (prie lango), valiūkiškai nusitaikiusiu ir jau įtempusiu lanką... Tokios netikėtos detalės suteikia įtaigumo ir net dramatiškumo. 0 angeliukai, sudarydami bene gausiausią veikėjų grupę, padeda kurti nuotaiką ir meninį foną, drauge su augaliniais ornamentais užpildydami plokštumas, kartais įgaudami ir savarankišką prasminį krūvį. Pavyzdžiui, transepto Penkių Kristaus žaizdų altoriuje jie pasirodo su kankinimo įrankiais arba įsitaisę skliautuose su įvairiais muzikos instrumentais sudaro orkestrą virš Marijos Gailestingumo altoriaus. Tačiau niekur nesikartojantys jų užsiėmimų atributai, pozos bei veido išraiška įneša gyvumo ir optimizmo, jaunatviška šviesia gija kyla iki pat kupolo, kur besisukanti JU karuselė linksmina iš pat šelmens žvelgiantį Aukščiausiąjį...

Iš Vilijos Tūrienės knygos ,,Dešimt Šventaragio mįslių“