SMURGAINYS (Смаргонь, Gardino sritis, rajono centras)

Smurgainys žinomi nuo XV a. kaip privati Zenavičių giminės valda. 1628–1805 m. čia šeimininkavo Radvilos. 1503 m. Breslaujos ir Smolensko vietininkas Jurgis Zenavičius Smurgainyse fundavo parapinę katalikų bažnyčią. XVI a. viduryje fundatoriaus sūnus, taip pat Jurgis Zenavičius, tapęs evangeliku, katalikų bažnyčią perdavė evangelikams ir 1552–1553 m. senosios šventovės vietoje pastatydino evangelikų reformatų maldos namus, o 1582 m. testamentu įpareigojo savo sūnų Kristupą Zenavičių skleisti evangelikų reformatų tikėjimą apylinkėse ir pagal evangelikų apeigas palaidoti jį bažnyčios kriptoje. Brastos vaivada Kristupas Zenavičius, grįžęs į katalikų tikėjimą, bažnyčią atidavė katalikams. Buvę evangelikų reformatų namai buvo rekonstruoti ir pavadinti Švč. Trejybės bažnyčia.

Smurgainys – senas, ilgaamžes prekybos tradicijas turėjęs centras, savo produkcija garsėjęs visoje Lietuvos Didžiojoje Kungaikštystėje. Čia veikė senoji popieriaus manufaktūra, gyveno gausi žydų bendruomenė. Miesto herbas – lokys – primena dar vieną unikalią, visoje Europoje miestą garsinusią įstaigą – Smurgainių, arba Meškų, akademiją, kurioje buvo dresuojamos meškos. Manoma, kad ji buvo įkurta ne vėliau nei Radvilų laikais XVII a. ir gyvavo iki 1831 m. sukilimo. Dresuotas meškas po apylinkes vežiodavo vadinamieji meškininkai ir rinkdavo pinigus už šokančių meškų vaidinimus.

Smurgainyse išliko tik viena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais statyta bažnyčia, dabar turinti Šv. arkangelo Mykolo titulą. Sakralinis pastatas daug kartų nukentėjo nuo karų, buvo ne sykį atnaujintas, 1866 m. paverstas cerkve, 1921 m. grąžintas katalikams, 1947 m. uždarytas ir 1990 m. vėl grąžintas katalikams. Šventovė išlaikė originalų gynybinės architektūros pobūdį. Tai kupolinis centrinio plano pastatas su kvadratiniu bokštu fasade (originalus liko tik pirmas jo tarpsnis), puoštas plačiu renesanso stiliaus atiku.

Smurgainyse veikia Kraštotyros muziejus, kuriame yra miesto istorijai skirta ekspozicija.

Jolita Liškevičienė, SMURGAINYS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 360–361.