Kretingos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Grafas Juozapas Tiškevičius 1875 metais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą. Jame puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 metais grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją perstatė ir sumažino. Po rekonstrukcijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi.

Žiemos sodas buvo sudėtinė rūmų interjero dalis, kuri jungėsi su reprezentacinėmis salėmis ir grafų apartamentais. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.

Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 metais Žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 metais rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale, šiltnamiu.

1987 metais Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu Klaipėdos restauracinės dirbtuvės baigė Žiemos sodo atnaujinimo darbus. Žiemos sodo atkūrimo projektą ruošė A. Švabauskienė, J. Zibolis, J. Lapinskas, o želdinių projektą kūrė S. Knyva. Pirmuosius augalus atgimusiame Žiemos sode pasodino Žemės ūkio technikumo dėstytojos V. Mockevičienė ir V. Vėžauskienė.

1991 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu grafų Tiškevičių rūmai perduoti Kretingos muziejui. Muziejaus Gamtos skyriaus darbuotojai tęsia pradėtą darbą: naujai pertvarkyta ekspozicija, įsigyta retų augalų. Lankytojai gali susipažinti su augalais, kurie atkeliavo į Žiemos sodą iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tie augalai nors maži, bet gyvi Indijos, Indonezijos, Brazilijos atogrąžinių (tropinių) miškų, Afrikos ir Meksikos dykumų augmenijos liudininkai. Žiemos sode, gyvame augalų žemėlapyje, galima matyti, kaip įsikūnijo kūrybinė žmogaus fantazija, kaip apsiprato šiauriečių auginami tolimųjų dykumų arba atogrąžinių miškų augalai. Kiek prasčiau žiemą jaučiasi subtropiniai augalai, pripratę prie skaisčiai šviečiančios saulės. Jie žiemą skursta, ištįsta, bet pavasarį vėl atsigauna. Tokie augalai paprastai arba visai nežydi, arba žydi, bet dirbtinai neapdulkinti neduoda vaisių.

Šiuo metu Žiemos sode, 693,16 kv. m. plote, auga 580 augalų rūšių. Gausiausias kolekcijas sudaro svyrantys (ampeliniai) augalai, sukulentai, epifitai, dracenos ir šilkmedinių šeimos atstovai.

Žiemos sodo baseine auga vandens lelijos ir viksvuolės, tarp kurių plaukioja ryškiaspalviai japoniniai karpiai. Prie vandens kaskados puikuojasi pjautuviškas cirtomis (Cyrtomium falcatum), odijantas (Adiantum), bilbergija (Billbergia nutaus), monstera (Monstera deliciosa). Tarp kaktusų, tarsi ežiukas, pūpso Echinocactus grusonic, Kaktusas, vadinamas „Nakties karalienė“, puikuojasi gražiausiu pasaulyje žiedu. Spalvingai atrodo skiepyti kaktusai. Antrajame Žiemos sodo aukšte suplūdusi visa „atogrąžų“ šiluma, maloni drėgmė. Švyti ryškiai raudonų irezinės (Irezine herbsti) lapų kupstai, spurguotė (Beloperone guttata), fuksija (Fuchsia), puansetija (Euphorbia pulcherrina), kalija (Zantedeschia aetiopica) ir kiti atogrąžų augalai. Žiemos sode puikiai jaučiasi balinių vėžliukų šeimyna bei margaspalvė papūgėlė Barbora, kuriuos Žiemos sodui padovanojo mažieji gamtos mylėtojai.